Puikiai atsimenu, kaip Libano sostinė atrodė prieš metus. Beirutą be abejonės buvo galima vadinti gražiausiu Viduržemio jūros regiono miestu… Nuo žvilgsnio į rūkstančius griuvėsius šiurpsta oda – per tokį karštį! Deja, tai ne iliuzija. Gražiausias Viduržemio jūros regiono miestas sugriautas. Gali būti, kad bus sugriauta ir visa šalis.
„Garbė Alachui, pasaulių viešpačiui, maloningam ir gailestingam!” – tokiais žodžiais prasideda Koranas. Tokiais žodžiais meldžiasi milijonai pasaulio musulmonų kartu su kitais dorais žmonėmis, kad Artimuosiuose Rytuose greičiau įsigalėtų ilgai laukta taika.
O ką veikia pasaulio bendrija, kuo užsiima politikai ir pasaulio galingieji, kad nutrauktų karą šioje mažytėje – keturis kartus mažesnės teritorijos už Lietuvą – valstybėje, niekuo nenusipelniusioje tokios tragiškos lemties? Nieko. Jau 30 dienų nieko…
JAV ilgai vilkino atsakymą – kas teisus: Izraelis ar Libanas? Galiausiai priremtos prie sienos Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO), atsakė – vis dėlto Izraelis…Todėl ir leido Tel Avivui, kaip teisiajam, daryti su Libanu viską kas šaus į galvą. Kitaip ir negalėjo būti.
Tik kas duos keletą milijardų dolerių Beiruto ir kitų pietinių šalies miestų atstatymui?
Už liežuvio ilgai reikėjo tempti ir prancūzus, kol jie pagaliau pateikė juoką keliantį sprendimą: abiem pusėms tučtuojau nutraukti ugnį, tačiau leisti daliai Izraelio armijos likti Libano teritorijoje. Kam? Tvarkai palaikyti? O gal naujai okupacijai pradėti? Atrodo, kad ji jau prasidėjo – Izraelis karo veiksmų zonoje pietuose įvedė komendanto valandą. Ką gi, Libanas 30 metų kentė Sirijos jungą, pakęs ir izraelietišką.
Atkuto ir dėdė bin Ladenas – kokia puiki proga pribaigti sionistus ir tuo pačiu sutvirtinti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose. Juk po „Al Qaedos” vėliava galima suburti tiek daug įvairiausių teroristų. Egiptiečių grupuotė „Džamaat al Islamia” jau parodė pavyzdį kitoms grupuotėms, pirmoji oficialiai prisijungusi prie tarptautinio tinklo. Tiesa, kitą dieną jie lyg ir gailėjosi dėl savo pareiškimo ir paneigė savo žodžius. Tačiau kuris iš šių dviejų pareiškimų teisingas? Nejaugi civilizuotam pasauliui sunku įsivaizduoti ką gali fanatikai? Pasitelkite vaizduotę! Ir nevilkinkite taikdarių įvedimo į Libaną.
Tačiau atrodo, kad Izraelis ir be Vašingtono ar JTO sankcijų spjauna ant pasaulio visuomenės pastangų įvesti taiką Artimuosiuose Rytuose.
Tai patvirtino Izraelio gynybos ministras Amiras Perecas, pareiškęs, kad nepriklausomai nuo politikų sprendimų žydų ginkluotosios pajėgos pasilieka teisę tęsti karo veiksmus ne tik pietinėje Libano dalyje, tačiau ir bet kurioje šalies vietoje.
Realus bombardavimo pavojus kilo Saidos miestui ir šiaurinėms Libano teritorijoms, į kurias jau taikosi Izraelis. O Libano armija skubiai paskelbė mobilizaciją. Todėl aišku, kad Izraelis gali sulaukti atsakomųjų smūgių.
Kasdien žūva taikūs Libano gyventojai. Ir jau nebe „Hezbollah” dėl to kalta, kaip tvirtina kai kurie masinių informacijos priemonių atstovai. Tačiau mes ir toliau televizorių ekranuose stebėsime žūvančius žmones, kol Izraelis nenutrauks antpuolių.
Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, nepriklausomai nuo tautybės ar tikėjimo, nekenčia karo. Todėl, kad jis bjaurus. Taika yra graži – ji yra karo priešybė. Jei norite, visi kartu draugiškai paskelbkime karui karą! Tačiau, atrodo, niekam to nereikia…
Taika neabejotinai yra vienas iš Dievo vardų, vargu ar kuris nors blaiviai mąstantis žmogus dėl to ginčytųsi. Karas – tai negailestingumas ir beširdiškumas. O taika išties yra tarsi Dievas – maloningas ir gailestingas…