Daug kam atrodo, kad mosuoti meškere ar traukti tinklus – vyriškas darbas. Tik jau ne mūsų pašnekovėms! Moterys tikina, kad niekas kitas taip neatpalaiduoja nuo rūpesčių ir neįkrauna energijos kaip žvejyba. Ir visai nesvarbu, kimba tuo metu ar ne.
Daina Gudzinevičiūtė, sportininkė: „Žvejoti labai mėgstu – tuomet puikiai pailsiu. Tačiau pastaruoju metu, kai žvejoju kartą per dieną, šis darbas man tapo ne tiek poilsiu, kiek duokle katei. Įprato kasdien reikalauti iš manęs karosų.
Kada pirmą kartą į rankas paėmiau meškerę, nepamenu. Tiesą sakant, tai net ne meškerė buvo, o pagaliukas su siūlu. Ant siūlo galo buvo pririštas sliekas. Va, tokia meškere gaudžiau dygles kūdroje. Kaip žvejoti, greičiausiai tėvas parodė. Jis netingėdavo tuo užsiimti.
Esu pagavusi nemažai didelių žuvų. Oho ho kokių! Tačiau, kaip kartais mėgstu pajuokauti, visi tie laimikiai – pusiau pramoniniai. Padavė į rankas meškerę, parodė, kur žuvis plaukia, ir liepė užmesti. O tu tik būk maloni, trauk. Tačiau ir atsitiktinai pagautų žuvų yra pasitaikę nemažų. Gražių ir raudžių, ir karosų.
Kadangi labai nemėgstu šalčio, poledinė žūklė man kategoriškai ne prie širdies. Nors kiti sako, kad žiemą žvejoti – didelis malonumas, mane nupurto jau vien mintis, kad reikės nusimauti pirštines. Labiausiai patinka vasarą pamėtyti muselinę meškerytę arba plūdinę. Tinklais žvejoti galiu nebent su kompanija.
Žvejoti mėgsta ir dauguma mano draugų. Viena draugė, kuri anksčiau į rankas, gink Dieve, neimdavo nei meškerės, nei gyvos žuvies, jau nekalbant apie slieką, dabar, kai poilsiauja mano sodyboje, katę labiau už mane lepina. Du kartus per dieną eina žvejoti. Anksčiau katė dažniau tupėdavo, o dabar dažniau guli. Pilvelis trukdo, tokia jau ji nupenėta.
Vyrui patinka pažvejoti, tačiau jis irgi nėra žvejys fanatikas. Labiau mėgėjas. Į tą pačią kūdrą, kur ir aš, meškerę merkia, nevažiuoja kur nors toliau, specialiai.
Beje, mano nuomone, moteriška žūklė dvigubai sudėtingesnė nei vyriška. Juk reikia valtyje atsisėsti taip, kad saulė kibtų į visas kūno dalis. Kaipgi kitaip gražiai nudegsi?”
Algimanta Žukauskienė, TV laidos vedėja: „Žvejoju labai seniai. Pirmą žuvelioką – tai, regis, buvo lydekaitė – pagavau būdama kokioje antroje klasėje. Žvejyba susidomėjau labai natūraliai: gyvenome prie upės, žvejoti labai mėgo klasės berniukai. Tai ir aš su jais eidavau. Tačiau žvejyba tada buvo visai kitokia, kur kas paprastesnė.
Meškerę atstodavo lazdyno šaka su valu. Prie jo galo pririšdavome kabliuką, blizgutę. Rimčiau žvejoti pradėjau baigusi studijas.
Nesakau, kad esu žvejė profesionalė. Man žvejyba – tiesiog šiaip malonumas, puikus būdas atsipalaiduoti, pamedituoti, pabūti gamtoje kartu su gerais draugais. O jeigu dar ir kimba!.. Tada dar smagiau. Neturiu to pamišimo, kaip kiti, kad specialiai važiuočiau kur nors toli prie ežerų, upių. Kita vertus, atostogas stengiuosi planuoti prie vandens telkinių, kad turėčiau kur meškerę įmerkti. Va, neseniai grįžau iš Rusnės. Vieni draugai turi sodybą Švenčionių rajone ant ežero kranto, tai ir ten kartais pažvejoju.
Didžiausią laimikį pagavau šią vasarą. Pakalnės upėje ištraukiau labai didelį karosą. Ir taip labai juokingai, sakytum, ant slieko, – ant tokio nedidelio kabliuko. Ištraukti buvo gana painu, nes meškerė nebuvo pritaikyta tokiai žuviai.
Labiausiai mėgstu žvejoti su meškere. Kažkada su draugais mėginome ir tinklais, tačiau man nelabai patiko. Su meškere – kur kas paprasčiau. Tinklus reikia mokėti ir išpainioti, ir prižiūrėti, kitaip tariant, reikia turėti daugiau laiko ir kantrybės.
Ar mėgstu poledinę žūklę? Esu išbandžiusi, net specialią meškerę turiu. Negaliu sakyti, kad nepatiko, tačiau žiemą esi truputį priklausoma nuo kitų. Juk reikia ir eketę išsigręžti. O jeigu įrankių neturi…
Prietarų, susijusių su žvejyba, neturiu, tačiau esu pastebėjusi vieną tokį dalyką. Jeigu tik pasiimsi į rankas cigaretę ar šiaip ką nors kita pradėsi veikti, pavyzdžiui, ieškosi mobiliojo telefono, tepsi sumuštinį, tuo momentu būtinai pradės kibti. Žuvys turbūt jaučia, kad užsiimi visai kita veikla, ir tyčia tuo metu kimba”.
Vilma Čereškienė, LNK žinių vedėja: „Žvejoti man labai patinka, tačiau dabar retai pavyksta. Vis dėlto Povilas dar labai mažas. Kol jo nebuvo, su vyru dažnai ištrūkdavome pažvejoti. Taigi kol kas pomėgis pristabdytas.
Mano senelis, amžiną jam atilsį, buvo užkietėjęs žvejys. Negalėjai parodyti jokio šaukšto, kaipmat iš jo blizgę darydavo. Traukdavo milžiniškas lydekas, nuotraukų iš tų laikų turiu. Seneliui žvejyba būdavo tikra šventė. Žvejoti eidavo ne kasdien, tačiau labai dažnai. Ir žinodavo, kur yra žuvų, nes niekada tuščiomis negrįždavo. Mes su broliu žvejyba turbūt nuo senelio užsikrėtėme.
Vilkokšnio ežere vaikystėje meškeres ištisai merkdavome. Prigaudydavome žuvų visiems katinams.
Dabar kai su vyru atsisėdame su meškerėmis ir nieko nepagauname, pasišaipome iš savęs – negi mums tų žuvų iš tikrųjų reikia. Juk ne dėl to žvejojame. Į žvejybą vykstame atsipalaiduoti. Be to, tai puikus bendravimo būdas, nesvarbu, jeigu visą tą laiką sėdime ir tylime. Nieko nėra nuostabiau kaip anksti rytą išplaukti į ežerą, kai gamta dar tik bunda, kai sklaidosi rūkas, pro tave praskrenda ką tik pakirdęs paukštis.
Didžiausi mano laimikiai – 1-2 kilogramų. Žuvų milžinių kol kas nepavyko pagauti. Su tinklais nesu žvejojusi, tačiau mačiau, kaip tai daroma. Kai tinklus ištraukė, padėjau net žuvį iš jų išpainioti. Nesu buvusi ir poledinėje žūklėje. Žiemą žvejoti man per šalta. Reikia įrangą turėti, specialią aprangą.
Su vyru esame žvejoję ne tik Lietuvoje. Kai keliaujame į užsienį, stengiamės būtinai pažvejoti viename ar kitame vandens telkinyje. Tačiau tokios žūklės nesulyginsi su lietuviška. Lietuvoje ji – kur kas smagesnė. O ana labiau turistinė. Šiaip su Kęstučiu svajojame kada nors nuvažiuoti pažvejoti į Norvegiją.
Vyresnieji sūnūs irgi mėgsta žvejoti. Tik jiems tos kantrybės pritrūksta. Berniukams smagu tik tada, kai kimba”.
Violeta Mičiulienė, aktorė: „Be galo mėgstu žvejoti. Pirmą kartą turbūt pamėginau vaikystėje, paraginta tėvo, prisiekusio žvejo. O dar ir draugė pasirodė esanti tikra žvejė profesionalė… Aplinkiniai žmonės man įrodė, kodėl verta žvejoti. Tai pats geriausias poilsis! Anksčiau bandydavau medituoti, kad nors trumpam pamirščiau visas problemas, tačiau nelabai pavykdavo. Kas kita žvejyboje. Joje atsipalaiduoju visiškai.
Sėdėdama valtyje galiu 2-3 valandas žiūrėti į plūdę ir apie nieką negalvoti. Man labai patiko vieno žvejo mintis, kad žvejyboje praleistas laikas neįskaičiuojamas į gyvenimo laikotarpį. Jis nefiksuojamas, jo tiesiog nėra. Vadinasi, žvejodamas žmogus nesensta.
Žvejoti smagu ir žiemą, ir vasarą, tačiau žiemą sunkiau. Turi eiti šiltai apsitūlojusi, neštis visą amuniciją, turėti kuo išgręžti eketę. O jeigu žiema tokia kaip šiemet, kai ledo storis – mažiausiai pusė metro… Eketę išsigręžti ne taip jau ir lengva. Būna, išsigręži, pasėdi kokias 5-10 minučių ir niekas nekimba. Vadinasi, tai ne tavo eketė. Eini ir gręži naują. Taip visą dieną, kol randi auksinę eketę.
Antrą dieną visus raumenis skauda, pajudėti sunku. Žiemą po žvejybos dažnai su draugais einame į pirtį, išsipėrę voliojamės sniege, geriame karštą arbatą. Fantastiškas jausmas, jautiesi kaip naujai gimusi. Šiuo požiūriu poledinė žūklė pranašesnė nei žvejyba vasarą.
Kartą žvejyboje visiems pridariau daug juoko. Mane kažkas sukritikavo, kad kaip artistė galėčiau ir manikiūrą pasidaryti, esą mano nagai labai jau baisiai atrodo. Pasidariau – prisiklijavau ilgus nagus, nusilakavau. O kitą dieną išvažiavau žvejoti. Tokį diskomfortą tada pajutau… Visi sliekai į panages sulindo! Pamenu, vaikščiojau aplinkui ir prašiau, kad kas pagelbėtų: slieką užmautų, žuvį nuo kabliuko nukabintų. Kaip iš manęs visi tada juokėsi!
Žvejojant visko būna. Kartą Ignalinos rajone prie manęs priėjo du tokie vyriokai ir sako: „Na, bachūras, kaip kliovas?” Kai pamatė, kad užkalbino moterį, o dar ir atpažino, kas aš, iš karto visos šnekos baigėsi. Nuspūdino šalin. Televizija iš manęs atėmė privatumą. Kiti, būna, tyčia kalbina, juokauja, visas žuvis išbaido. Bet žvejybą vis tiek mėgstu. Jau vien už tai, kad nė viena žuvis nėra išlindusi iš vandens ir pasakiusi: „Žiūrėkit, kas gaudo. Stefa!” Joms nė motais, kas jas traukia.
Kartą atvažiavau prie ežero, prie kurio draugai jau buvo atvykę anksčiau, – kelias dienas karšius šėrė. Nieko nelaukdama iš karto nuėjau žvejoti. Ir ką sau manote, kokią aš tada žuvį pagavau!
Draugai, sėdintys ant kranto, liko išsižioję. Jie kantriai šėrė tuos karšius ir jiems – nieko. O čia atvažiavo pavėlavusi ir tik šast – tikras paršas į rankas! Kokia fotosesija po to buvo! Aš tada taip didžiavausi savimi, jaučiausi kaip Ernesto Hemingway senis prie jūros. Atvažiavau, pamačiau, ištraukiau. Žodžiu, nugalėjau. Tai buvo vienas didžiausių mano laimikių, tačiau mieliausia – pirmą kartą pagauta žuvytė. Ji buvo perpus mažesnė už mano mažylį pirštą, o sugavau ją Lėvens upelyje.
Žvejyba – puikiausias būdas pailsėti. Gaila, kad tik to laiko vis pritrūksta. Draugai kartais net pasijuokia, kad tokia iš manęs ir žvejė. Aš visai neseniai supratau tokį dalyką: žmonės dirba, kad gyventų, o aš gyvenu, kad dirbčiau. Nežinau, kodėl, bet man nuolat trūksta laiko. Esu tikra bitė darbininkė.
Ruošdamasi į žvejybą turiu savo prietarų. Jei pakeliui ką nors sutinku – nesvarbu, ką: vyrą, moterį, vaiką – ir tas užkalbina, o jeigu dar ir sėkmės palinki, tada viskas. Galiu apsisukti ir eiti namo. Šimtu procentų nesiseks, nepagausiu nieko. Žvejybai reikia susikaupti. Beje, tikras žvejys žvejui visada palinkės: „Nei žvyno tau, nei uodegos”. Šis posakis kaip koks užkalbėjimas – veikia priešingai. Tada kaip tik sekasi. Žuvys juk nekvailos, žino, kada kibti”.
Nomeda Marčėnaitė, TV laidos vedėja: „Vaikystėje labai mėgau žvejoti. Turėjau tokią meškerytę trumpu kotu, kurią nuolat reikėjo tampyti. Tėvai atostogaudavo prie ežerų, todėl ištisai žvejodavau, unguriaudavau – plūdurus unguriams statydavau, netgi valdiškus tinklus ištraukdavau. Dabar jau nebežvejoju. Bet, manau, jeigu ilgesniam laikui atsidurčiau kaime, turbūt vėl pradėčiau.
Žvejoti – nepaprastas malonumas. Dabar meškerę į rankas ima tik mano sesuo Rusnė. Gal dėl to, kad dažniau į kaimą pas tėvus nuvyksta. O aš juk pati kaimietė… Nors šalia teka Vilnia, vis tiek meškerės nemerkiu. Vilnia nėra labai žuvinga. Be to, aš ne iš tų, kurie žvejoja, kad nusiramintų, atsipalaiduotų. Man svarbiausia – pagauti kuo daugiau žuvų.
Vaikystėje esu sugavusi nemažą lydeką. Apie kilogramą turbūt svėrė. Pamenu, kaip labai ja didžiavausi. O tą lydeką dėdės dėka pagavau. Žvejojome tąkart prie tokio malūno Žeimenio ežere.
Dėdė paprašė, kad palaikyčiau meškerę, pats norėjo kažkur nuirkluoti valtį. Nesuspėjau aš net meškerės patogiai paimti, iš karto užkibo. Dėdė vos valties neapvertė, taip prie manęs tada šoko. Pamenu, skausmingiausias dalykas būdavo darinėti ešerius. Ant pagaliuko prisikaldavome du alaus dangtelius ir, ratais juos sukdami, skusdavome žvynus. Ištisas vasaras visa žvynuota vaikščiodavau. Jeigu laiku žvynų nenuplaudavau, jie pridžiūdavo prie odos. Oi, kaip skausmingai juos tada nuo savęs lupdavau!
Nors nebežvejoju jau seniai, žuvį iki šiol valgau. Tai pagrindinis mano maistas. Marius iš manęs kartais net pasišaipo. Kad ir į kokį restoraną nuvažiuotume, kad ir kokių ten būtų patiekalų, vis tiek išsirinksiu žuvį”.
Liveta Kazlauskienė, dainininkė: „Žvejyba susidomėjau prieš kokius 5-6 metus. Viskas prasidėjo nuo Ryčio Cicino. Vadybininkas gimtadienio proga jam padovanojo meškerę. Rytis man pasiūlė važiuoti kartu pažvejoti. Kadangi neturėjau meškerės, o likti stovėti ant kranto nenorėjau, nuvažiavau į prekybos centrą ir nusipirkau meškerytę. Rodos, spiningas buvo. Vyrai man ją perdarė į normalią meškerę. Aš su ta meškere pagaudavau tiek žuvų! Bet po to man ją Birštono sanatorijoje pavogė. Kaip tik tada atostogavome ta pati kompanija: aš, Petras ir Rytis. Dar buvo Ryčio kolega. Meškerę kažkuris mūsų neapdairiai palikome ant palangės ir ji dingo. Kartu dingo ir sėkmė. Nė su viena kita meškere po to nesugaudavau tiek žuvų kaip su ta.
Didžiausias mano laimikis – 1,5 kg ešerys iš Antalieptės marių. O ešeriai, kai juos trauki, labai judrūs. Tada pamaniau, kad krokodilas užkibo, taip sunku buvo. Šiaip patį didžiausią laimikį turbūt pagavau žvejodama su Ovidijumi Vyšniausku. Praėjusį pavasarį buvome išvažiavę į naktinę žūklę. Pagavome labai daug žuvų, tačiau pagavau ir… patį Ovidijų. Mudu įlankėlėje stovėjome nugaromis. Aš tik užsimojau meškere, trūktelėjau iš peties. O Ovidijus man ir sako: „Palauk, Liveta”. Atsisuku ir žiūriu, kad mano kablys jo barzdoje. Puoliau skambinti Aušrai Vyšniauskienei ir atsiprašinėti, pažadėjau, kad mokėsiu alimentus, jei tik jos vyras nebegalės dainuoti. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi. Nukirpome kabliuko uodegėlę ir šiaip ne taip ištraukėme. Tačiau Ovidijus po to karto žvejoti manęs jau nebekviečia.
Petras pats vienas į žvejybą nevažiuoja. Jam patinka žvejoti tada, kai aš žvejoju. Patinka būti šalia, valtyje, numauti žuvį nuo kabliuko. Ir mano laimikį visada nuima, kad neišdraskyčiau žiaunų. O štai dukra meškere visai nemojuoja. Kažkada bandžiau pamokyti, kaip žvejoti, bet ji ant medžių šakų visus kabliukus paliko.
Kai mes su Petru išsiruošiame meškerioti, duktė mums visada palinki, kad namo neparsivežtume nei žvyno, nei uodegos. Tuomet mums sekasi”.