„Būsiu savo kajutėje, kaip visada”, – sakė buvęs laivininkystės radijo stoties viršininkas Edvardas Karšulis, per 25-erius metus, atiduotus jūrai, septynis kartus tapęs respublikos ir TSRS radistų daugiakovės varžybų čempionu.
Prieš keletą metų, nepasisekus akių operacijai, patyręs jūrų vilkas apako, tačiau išsaugojo žmogiškąjį orumą, gyvenimo meilę ir humoro jausmą. Ir gausius fotografijų archyvus. Beveik nebeišeina iš savo kambarėlio, kurį vadina kajute.
„Didžiuojuosi, kad mano dukra Indrė pasekė tėvo pėdomis: studijų metais kaip kruizinių laivų stiuardesė išmaišė jūras iki Aliaskos”, – sakė ponas Edvardas.
Jam teko plaukioti visų tipų sovietiniais žvejybiniais bei prekybiniais laivais, perduoti signalą laivui iš ten, kur aptikta žuvies ir verta užmesti tinklus, rūpintis krovinių priėmimu. O pagrindinė radijo stoties viršininko paskirtis buvo prižiūrėti ir taisyti elektro radijo navigacinę įrangą, priimti „SOS” signalus iš į avariją jūroje patekusių laivų. Bei padėti savo laivo įgulai susisiekti su krante likusiais artimaisiais – laimingiausiomis ir tragiškomis gyvenimo akimirkomis. „Visas jūreivių gyvenimas „tekėjo” per mano ausis, žinojau paslapčių, tad ir šturmanai, ir kapitono padėjėjai stengėsi su manimi sugyventi geruoju”, – juokiasi.
„Atsakomybės būta didelės. Atsimenu, kaip 1969 m. pranešiau apie Viduržemio jūroje avariją patyrusį graikų karinį laivą. Tas pats ištiko buvusį Kipro laivą „Liberti”, pastatytą amerikiečių II-ojo Pasaulinio karo metais – vienkartiniam krovinio pervežimui. Po to, kai jį nupirko mūsų laivynas, „Liberti” tarnavo 30 metų, kol jo vos neištiko „Titaniko” likimas”, – pasakojo pašnekovas. Apie potyrius fantastiško grožio salose, knibždančiomis egzotiškais gyvūnais, jūros darbininkų problemas ponas Edvardas rašė fotoreportažus „Lietuvos žvejui” ir „Lietuvos jūreiviui”. Jūroje plaukiojo ir po dešimt mėnesių per metus – nuo Indijos iki Islandijos, ir teko rizikuoti, stengiantis „įamžinti” audrą ar edelveisą ant uolos.
Devintoji banga ir kamuolinis žaibas
„Nors laive buvome du „baltarankiai”, gydytojas ir radistas, buvo metas, kai ne tik rūpinausi radijo ryšiu, bet ir triume tampiau žuvies paketus. Tais metais laive vietoje 1909 žmonių liko dirbti vos 35, tad krūvis buvo didžiulis. Ir dar nemigo naktys: ką darysiu, jeigu išeis iš rikiuotės sena aparatūra? Ekvatoriuje ant denio spigino 45 laipsnių karštis, o triume – minus 25 laipsniai, tad rankas ir kojas sutraukdavo mėšlungis”, – prisimena.
Sovietmečiu uostamiesčio žvejai triūsė stachanovietiškai
„Bet išlipi uoste – apstulbina gamta, nepažintos šalies kultūra, papročiai. Afrikos uostų kabakuose tarybiniams jūreiviams ant kelių sėsdavosi ir siūlydavo meilę dvylikmetės mergaitės. Gibraltare jūreivius užpuolė įžūlios beždžionės. Toj pačioj Afrikoj vanduo buvo „aukso kainos”, ir mane kai kurie bičiuliai laikė pižonu, nes bokalą uždengdavau dangteliu nuo musių”. Maliarijos jam pavyko išvengti, bet kartą Luandoje taip apsinuodijo žuvimi, jog vos neatidavė Dievui dūšios; išgelbėjo seno kapitono duotos didžiulės tabletės.
„Kuo mažesnis laivas, tuo paprastesnis ir žmogiškesnis kapitonas. Jie, kaip taisyklė, laiko save aukščiausia valdžia, žemės bamba, bet sutikau tarp jų ir padorių, inteligentiškų žmonių”, – sakė. Štormai net senus vilkus partiesdavo kaip rąstus. Pirmąjį iš penketo uraganų radistas išgyveno Norvegijos jūroje: bangos išpylė langus, ir visi tik meldėsi, kad neužgestų variklis. Devintoji banga atūždavo kalnu, laivelis smigo į ją nosimi, ir stengiasi užšliaužti ant keteros. Įsiminė, kai bjauraus būdo šturmanui virėjas netyčia išvertė ant galvos barščių puodą; tąsyk jūreivių juokas užgožė audros griausmą. Kartais audra užtęsdavo kelionę mėnesį, laivą nunešdavo 400 mylių į okeaną – ir vėl štilis, žilpina dangaus žydrynė”, – pasakojo sužavėtas stichijų kaitos ir įgulos ištvermės.
„Kartą Egėjo jūroje užklupo perkūnija, o aš gėriuosi pro iliuminatorių žaibų zigzagais. Svaigino itališkas vynas ir muzika iš vienintelio neįžeminto radijo imtuvėlio. Kai trenks kamuolinis žaibas į anteną, apmiriau, kai ja liepsna nusliuogė, sušnypštė ir išnyko. Tik kvapelis liko, ir mano linksmybės baigėsi”, – juokiasi ponas Edvardas. Atsidūsta: „Rodos, šimtą gyvenimų nugyvenau, bastydamasis po jūras vandenynus. Ir jeigu man šiandie kas paskambintų: „Edikai, einam į jūrą”, – susiruoščiau per pusvalandį”…