Lietuvis džiaugiasi tada, kai kaimyno karvė nugaišo. Išmintis, kurią dažnai sadomazochistiškai kartojame: atseit pavydas yra išskirtinis lietuvių bruožas.
Tačiau tokią patarlę apie save turi ir čekai, ir lenkai, ir slovakai. Žodžiu, kritiškos yra ir kitos tautos, ne vien lietuviai. Tad kodėl mes taip sureikšminame savo pavydą?
Psichologas Remigijus Bliumas vienoje savo studijoje apibendrino pačių lietuvių autocharakteristikas tarpukarinės Lietuvos periodu. Ir ką jūs manote? Lietuviai patys išskyrė pavydą, kaip labiausiai paplitusį neigiamą lietuvio bruožą. Beje, jei šiandien būtų vykdoma apklausa, tikriausiai rezultatas būtų panašus.
Kada lietuviai tapo pavydūs?
Skaitant svetimšalių aprašymus apie lietuvius, krenta į akis toks faktas. Būtent nuo XIX amžiaus antros pusės daugelis jų pažymi, jog lietuviai yra labai pavydūs. Lig tol šis bruožas nebuvo akcentuojamas.
Šiame kontekste iškyla kitas labai įdomus faktas – XIX amžiaus 8-9 dešimtmetmečiuose padidėjusių bylų skaičius. Štai čia labai įdomūs Konstantino Gukovskio surinkti duomenys XIX amžiaus pabaigoje. Pavyzdžiui, Varnių valsčiuje 1872 metais buvo 16 bylų, 1885 m. – 132, o 1888 m.– 178.
Matome staigų padidėjimą bylų. Ir tai galima stebėti beveik visos Lietuvos mastu. Anot to paties K.Gukovskio, daugiausia bylinėjamasi dėl žemės, nes valstiečiai tokie godūs ir pavydūs, kad be teismų jų negali pasidalyti.
Kaip kontrastą, galime prisiminti Mikalojaus Gadono pastebėjimus. XIX amžiaus viduryje savo knygelėje Telšių pavieto aprašymas rašė: „Tarp vietinių gyventojų, netgi tarp bajorų, maloniai galima pastebėti ženklų sumažėjimą noro bylinėtis teismuose”.
Toliau jis priduria: „Civilizacija, visuotinis troškimas ramaus gyvenimo ir pagaliau didelės teismų išlaidos, kurias besibylinėjančios pusės dabar išleisti turi, yra neabejotinos preižastys sumažėjusio bylinėjimosi, šio blogio, kuris daugelį čionykščių gyventojų anksčiau buvo apėmęs. (…) Anksčiau kasmet civilių bylų pagal Lietuvos Statutą būdavo išsprendžiama 400 ir daugiau; dabar paskutiniais metais nebuvo daugiau bylų kaip 129”.
Autorius naiviai tiki, jog gyvenimą galima pagerinti, jog istorija juda šviesesnės ateities link. Bet jau po kelių dešimtmečių, kaip matėme, situacija apsivertė. Tie patys žemaičiai, kurie, anot Gadono, jau atsisakė ydingo įpročio bylinėtis, XIX amžiaus pabaigoje visus tuo pradėjo stebinti. Kodėl?
Kodėl lietuviai pavydūs tampa tik XIX amžiaus pabaigoje?
Tuo metu pamažu po baudžiavos panaikinimo griūva tradicinis kaimas. Kapitalizmas su savo logika ir dėsniais ateina į sodiečių ūkius. Anksčiau, baudžiavos laikais, visi valstiečiai buvo priklausomi nuo pono. Jie nieko neturėjo, visi kaime buvo vienodai lygūs. Ponas jais vienodai rūpinosi, vienodai baudė. Juk net taip vadinamieji „laisvieji valstiečiai”, kurie nepriklausė nuo pono ir laisvai, kada panorėję, galėjo keisti savo gyvenamąją vietą, sunkiais nederliaus metais atsiduodavo pono globai. Ponas ne tik mušdavo, bet ir atėjus badui gelbėdavo savo baudžiauninkus.
Taigi valstiečiai buvo lygūs, jie nieko neturėjo, nebuvo ko pavydėti vienas kitam. Tačiau po baudžiavos panaikinimo ši lygybė išnyksta: daugiau turi tas, kuris daugiau dirba, kuris yra protingesnis, apsukresnis ar kuris tiesiog mažiau turi sąžinės skrupulų.
Staigiai pasikeitus sąlygoms, išsilaisvina pavydas, jis tampa itin matomas. O iš čia ir kyla didžiulis noras bylinėtis, kuris stebino net rusų valdininkus. Visa tai pastebi užsieniečiai keliautojai ir fiksuoja savo aprašymuose: lietuviai be krūvos teigiamų bruožų, turi ir neigiamą – pavydą.
Tai buvo taip stipru, kad patys lietuviai save charakterizuodami paminėdavo šį neigiamą bruožą. Taip ir įpratome apie save galvoti kaip apie pavydžius žmones.
Pavydas šiandien
Tikras pavydo atgimimas – šiandienos Lietuvoje. XX amžiaus pabaigoje pasikartojo panaši situacija kaip ir XIX amžiaus antroje pusėje. Iš socialistinės lygiavos skurde patekome į kapitalizmą. Vieniems pasisekė, kitiems – ne. Pavydui vėl susidarė sąlygos.
Pavydas matosi politikoje. Juk aršiausia kova vyksta ne tarp politinių oponentų. Aršiausios kovos vyksta tarp partijos narių: protingesnis, aštresnio proto, energingesnis iš karto sulauks „vidinio dėmesio”, – ir ne tik dėl konkurencijos, užtenka ir pavydo. Beje, labai dažnai kovojama ir geri sumanymai sugriaunami vien tik todėl, kad kitam nepasisektų. Ištikimybė, garbingas elgesys – labai reti politikoje.
Pavydas matosi ir akademiniame gyvenime, kur atvirą kritiką žurnaluose pakeičia pakikenimai savuose rateliuose. Gabus jaunas mokslininkas visokiais būdais yra menkinamas todėl, kad jam pavydima talento.
O nusisekę verslininkai ypač nusipelno pavyduolių dėmesio: kadangi man nepasisekė, kiti galėjo turtą įgyti gauti tik vogdami ar kitaip nešvariai kaupdami pinigus.
Beje, tokį pavydą atskleidžia ir sociologinės apklausos: nors nekenčiame politikų ir valdininkų, bet norime atsidurti jų vietoje. Nekenčiame korumpuotų politikų, bet patys mielai paimtume kyšį. Apibendrinant šias apklausas, galima pasakyti: nemylime tų, apie kuriuos manome, kad jie niekšai, bet labai jiems pavydime.
Šiuo susikaupusiu pavydu puikiai pasinaudojo kai kurie politikai. Vytautas Šustauskas savo politinį kapitalą susikrovė sugriaudamas „Vienos balius”, kurių metu surinkti pinigai buvo perduodami vaikų namams.
O kur dar R.Pakso išrasta kova su „elitu”? Juk ji buvo grįsta pavydu ir iš jo kylančia neapykanta.
Pavydas nebūtinai gali būti tik neigiama, griaunanti emocija. Priešingai, ji gali pastūmėti kūrybiškmui, darbštumui, matant sėkmingesnius žmones galima daugiau stengtis. Tačiau panašu, kad tokio pavydo Lietuvoje dar nėra daug.