Kai kuriems žmonėms patinka laužyti tradicijas. Tradiciškai prakalbus apie poilsį gamtoje, įsivaizduojame medinį vasarnamį kaime. Kauniečių šeima miške įsikūrė plytiniame name, kuris čia stūkso tarsi iš dangaus nukritusi žvaigždė. Iš tikrųjų šį dangaus kūną primenantį architektūros kūrinį šeimininkai vadina nuostabios Italijos kurorto jachtų prieplaukos Portofino vardu.
Ošiantis miškas, nuostabi ežero pakrantė, galimybė atitrūkti nuo pasaulio ir pajusti vienatvę sužavėjo Kaune gyvenančius verslininkus Regimantą ir Aelitą. Netoli Veisiejų pasirinkusi netradicinę vietą sodybai, šeima nusprendė miške pasistatyti ir nestandartinį namą. Architekto Vytauto Giedraičio pasiūlytą plytinio namo projektą kauniečius pastūmėjo rinktis ne tik faktas, kad visi pažįstami turi spėjusias pabosti rąstines sodybas – Aelita alergiška senų medžių dulkėms. Sutuoktinius pakerėjo ir būsimo namo planavimas – iš kiekvieno kambario galima netrukdant kitiems patekti į lauką. Tai ypač džiugina sodyboje gausiai susirenkančius šeimos bičiulius, pamėgusius namą-žvaigždę.
Miške geriau nei kaime
Prieš ketverius metus originalios plytinės sodybos šeimininkė kaunietė Aelita teigė nė nenorėjusi vasarnamio. Daug po pasaulį keliaujanti moteris abejojusi, ar norės ji, vyras ar vaikai per neilgas vasaros atostogas, trumpus savaitgalius vykti kažkur į kaimą. Šeima ilgai ieškojusi sklypo, tačiau apžiūrėję žemės plotelį miške už Veisiejų Aelita ir Regimantas suprato, kad jis – būtent tai, ko reikia.
„Ruduo. Saulėlydis. Pušynas. Ežeras. Nuostabu. Ir dar – grybai. Visa pakrantė buvo nusėta baravykais ir raudonikiais. Pajutome, kad mums čia gera. Ir nieko nebeieškojome”, – pasakojo ponia Aelita, retkarčiais pagalvojanti, kad panašiuose namuose norėtų gyventi visą laiką.
Be langų, be durų
Sklype nebuvo jokio statinio, tad sutuoktiniams teko sunkiausia užduotis – sugalvoti, kokiuose namuose bus patogu vasaroti ne tik jiems, bet ir svečiams. Pasitarę su architektu, kauniečiai ryžosi pasistatyti nestandartinės formos namą.
Kiekviename žvaigždės „sparne” – po nedidelį, bet jaukiai įrengtą kambarį. Pro didžiulius langus-duris iš kiekvieno kambario galima patekti į lauką. Dažnai čia nakvojantys draugai gali bet kada išeiti pakvėpuoti grynu oru, pasigrožėti netoli teliūskuojančiu vandeniu, pasiirstyti valtele, pasisupti hamake, žiemą – pačiuožinėti, paslidinėti.
Šeimininkė prisipažino šiek tiek bijanti tarp pušų stūksančiame namelyje nakvoti viena. Netoli miške įsikūręs tik vienas kaimynas – žinomas vilnietis verslininkas. Nors arti šios vietos neužfiksuota jokių nelaimių, teritorija aptverta, išvažiuodami šeimininkai visada uždaro ir užrakina langines – namas tampa panašus į trobelę be langų ir durų. „Sargas”, juodas kačiukas Lenonas, į sodybą atvažiuoja bei išvažiuoja kartu su šeimininkais, patogiai įsitaisęs jiems ant kelių.
Pigus interjeras
Namas miške tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nedidelis. Jame įrengti trys miegamieji, virtuvė, svetainė, erdvus vonios kambarys. Čia laisvai telpa apie dešimt žmonių.
Aelita teigė, kad kambarių interjeras nebuvo specialiai kurtas. Per trejus metus kambariuose „apsigyveno” iš įvairių pasaulio kampelių – nuo sendaikčių turgaus ar uošvės rūsio iki Brazilijos – atkeliavę dovanoti, paveldėti bei pirkti daiktai. Keista, bet jie visi puikiai dera tarpusavyje ir sukuria itin jaukią atmosferą.
„Čia nėra nieko brangaus. Seni ir nauji daiktai vertingi ne kaina, o savo dvasia, istorija, sužadinamais prisiminimais”, – teigė šeimininkė.
Menas – savo rankomis
Svetingų šeimininkų namuose sunku neatkreipti dėmesio į didžiulę senovinę skrynią, užimančią bene pusę svečių kambario, keistą šviestuvą, jaukia šviesa nuspalvinantį svetainę, originalų Renesansu dvelkiantį paveikslą, kabantį miegamajame virš lovos.
Žalia skrynia, atliekanti patalynės dėžės funkciją, atkeliavo iš senos šeimos sodybos. Iš parduotuvėje nusipirkto visiškai nefunkcionalaus interjero aksesuaro Aelitos ir Regimanto draugai padarė šviestuvą ir jiems padovanojo. Renesanso tapytojų braižą kopijuojantį paveikslą nutapė pati Aelita. Daug metų moteris domėjosi tų laikų menininkais ir žavėjosi jų darbais. Ypatingos Mikelandželo bei garsaus tapytojo amžininkų naudojamos tapybos technikos paslaptį suvokti panorusi moteris keletą metų studijavo Dailės institute.
Kūrybinga kaunietė turi ir kitų pomėgių. Žiūrėdama televizorių moteris kryželiu siuvinėja pagalves, gobelenus, kuriuos paskui įrėmina ir kabina ant sienų.
Prisiminimai – batų dėžėje
Teigiamų jausmų Aelitai sukelia ir seni uošvės rūsyje rasti lagaminai, sendaikčių turguje įsigytos staltiesės, kilimėliai, įvairūs niekučiai, iš buvusios nuosavos dovanų parduotuvės parsivežti metaliniai medžiai, draugų dailininkų dovanoti paveikslai, medžio, keramikos dirbiniai, bičiulių padarytos ir virtuvių sieną papuošusios bendros nuotraukos.
Įdomiai atrodo svetainės sieną puošiantis įrėmintas Florencijos žemėlapis, parsivežtas iš vienos kelionės po Italiją. Ši šalis pakerėjo Aelitą. Ji saugo batų dėžę su Venecijos vaizdais: kanalas, senosios architektūros pastatai, net restoranas, kuriame moteris kartą vakarieniavo su malonia kompanija.
Itališku Portofino vardu šeimininkai bei svečiai vadina ir miško „gyventoją” vasarnamį. „Jis iš tikrųjų „paskutinis uostas”, į kurį su malonumu sugrįžtame”, – šypsojosi pašnekovė.