Senmergės pasmerktos būti feministėmis.
Kaip kitaip pateisinti nesugebėjimą sukurti šeimos? Dėti lygybės ženklą tarp šių dviejų „rasių” tapo madinga, nes abu epitetai turi neigiamą atspalvį. Pakvipo stereotipiniu mąstymu. Šis taip giliai įsišaknijęs, kad neretai pamirštama, kodėl, kalbant apie JAS, nejučia pasišaipoma.
Vyrai kelia bėdų
Ilgus šimtmečius moteris buvo vertinama pagal savo gebėjimą gimdyti.
Galima su tuo sutikti arba ne. Bet neįmanoma paneigti, kad vaikų neturinti moteris yra nebyliai atstumta. Tada ir susidomi feminizmu.
Feministės griežtai atskiria moteriškumą ir motinystę.
Anot jų, moteris neturi būti tapatinama su savo biologinėmis ir socialinėmis funkcijomis.
Dažnas ir dabar dar įtartinai žiūri į trečiąją dešimtį įpusėjusią damą, kuri gyvena viena ir, neduok Dieve, yra laiminga. Peršasi mintis: arba ji šiek tiek nesveika, arba tik apsimeta, kad jai gerai, nes niekas ja nesidomi.
Reikėtų paklausti, kodėl atsirado feministės, iš kur kilo sąvoka – emancipuota moteris?
Priežastis paprasta – moterims tiesiog įgriso patriarchalinė santvarka, užvaldžiusi visas gyvenimo sritis.
Kai kurios feministės įsitikinusios, kad visų pasaulio bėdų priežastis yra vyrai. Jie išrado ato-minę bombą, sukūrė ginklus, jie pradeda karus (nesvarbu, jei karo priežastimi tampa moteris), yra linkę daugiau gerti, po to mušasi, galop žūsta.
Rezultatas – moterų perteklius Žemėje. Logiškai mąstant, patys vyrai kalti, kad moterys lieka vienišos.
Ir be moterų jie negali. Kartais net griebiasi moters tikėdamiesi, kad ši išgelbės jiems gyvybę.
Tiesa, nekalta moteris. Žinia, Pietų Afrikoje siautėja AIDS epidemija. Čia jaunų nekaltų mergelių kojos prievarta išskečiamos, kad sergantis vyras galėtų prieiti prie jų „gydomųjų galių.” Mat tikima, kad pasimylėjus su nekalta mergaite galima pagyti nuo AIDS.
Senmergei – privalumai
„Moteris irgi yra žmogus”, – savo knygoje „Antroji lytis” tikino filosofė ir feministė Simonė de Beauvoir.
Ji tarsi prieštarauja liaudyje paplitusiam posakiui, kad „moteris ne žmogus, ožka – ne gyvulys, sijonas – ne drabužis”.
Net reklamoje moters kūnas pateikiamas kaip masalas godžioms vyrų akims. Kitaip tariant, moteriškumas sudaiktinamas, o jo paskirtis – stiprinti vyriškosios galios įspūdį.
Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė straipsnyje „Galios žaidimai masinės kultūros vaizdiniuose” teigia: „Moterys, vadovaujantis „natūraliais” priešybių principais, nuo vyrų tuo ir skiriasi, kad neturi galios statuso ir yra siejamos tik su erotika bei nerimtais mažmožiais.”
Tuomet moters širdyje gimsta protestas ir ji nusprendžia tapti emancipuota moterimi. Tai yra nusikratyti konservatyvių prietarų ir įgyti daugiau lygiateisiškumo.
Tiesa, prieš tai ji dar susiduria su dilema – pasirinkti karjerą ar šeimą.
Šis klausimas nėra pastarųjų metų moterų problema.
Jau XIX – XX amžių sandūroje (tuomet moterys priimtos į universitetus) mokslo siekianti moteris paprastai būdavo netekėjusi ir neturėdavo vaikų. Taigi jau tuomet moterys spręsdavo konfliktą tarp šeimos, vaikų ir karjeros.
Bet grįžtant prie moters paskirties, galima teigti, kad būti senmerge – didelis privalumas.
Pasigirsta šeimos rūpesčių nukankintų moterų patarimai: „Būk protinga, netekėk”.
Girdi, „vyrai yra lipnūs šlapi lapai, kurių sunku atsikratyti”. Ir susimąstai tada. Arba ne.