Pasirinkusieji emigranto dalią nesijaučia reikalingi, pasigenda dėmesio ir moralinės paramos
Po visą pasaulį išsibarstę gyvena pusantro, o gal net ir du milijonai lietuvių kilmės žmonių. Jų vis daugėja, ypač ekonominių migrantų. Dalis jų užsidirbę pinigų planuoja sugrįžti namo. Ypač svarbu, kad jie neprarastų ryšio su gimtine. Tada, kai emigrantai pajus, kad yra reikalingi tėvynei, ji jų laukia, galima tikėtis, jog po kelerių metų grįš į Lietuvą. Nepaisant, kad čia dar nesukurta tokia gerovė, kaip užsienyje.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Vyriausybės direktorius Antanas Petrauskas įsitikinęs, kad tam nereikia didelių pinigų ir šimtus puslapių užimančių strategijų. Šiltas žodis, nuoširdus dėmesys, moralinė parama gali ne ką mažiau. Deja, kaip tik jų labiausiai ir trūksta.
– Statistika rodo, kad beveik trečdalis mūsų mažos tautos gali pradingti pasaulio platybėse nepalikęs jokių lietuviškų pėdsakų. Kas daroma, kad paskatintume emigrantus sugrįžti, padėtume jiems išsaugoti tautinį identitetą ir ar to pakanka?
– Kalbėdami apie užsienyje gyvenančius lietuvius dažniausiai turime galvoje naujuosius emigrantus, kurie į Vakarų Europos šalis ar JAV išvyko sotesnio duonos kąsnio ieškoti. Bet nemažai tautiečių gyvena ir Rytų pusėje, pradedant Vladivostoku, baigiant Karaliaučiumi, ir jie tikrai nėra ekonominiai išeiviai. Daugelis – politiniai, ten atsidūrę ne savo noru, buvę priversti kažkada bėgti nuo persekiojimo į Rytus ar Vakarus, ar išvežti į Sibiro platybes.
Tačiau problemos, su kuriomis jie susiduria gyvendami toli nuo tėvynės, labai panašios. Gyvendamas kitoje šalyje lietuvis, jei dirba legaliai, kaip ir kiti jos piliečiai, nepriklausomai nuo tautybės, turi teisę į socialinę apsaugą, sveikatos priežiūrą. Tačiau išsaugoti ryšius su Lietuva, neužmiršti lietuvių kalbos, kultūros, tradicijų, sužinoti, kas vyksta gimtinėje, sudėtinga.
Tas ryšys paprastai palaikomas per lietuvių organizacijas ir bendruomenes. Šiuo metu jos veikia 37 pasaulio valstybėse ir vienija apie pusantro ar net du milijonus lietuvių kilmės žmonių. Mūsų departamentas ryšį su jais palaiko nuolatos, dažnai vykstame į jų organizuojamus renginius, susitikimus.
Remiame jų projektus, iniciatyvas, teikiame metodinę ir finansinę paramą knygom, kompaktinėms plokštelėms, lituanistinių mokyklų mokymo programoms. Tai nedidelės sumos, prioritetą teikiame etninių žemių bei vadinamųjų Rytų kraštų lietuvių organizacijoms. Taip pat remiame informacinių internetinių puslapių, radijo stočių kūrimą, projektus, kurie padeda pritraukti naujuosius emigrantus tose šalyse, į kurias vis daugiau lietuvių važiuoja pastaraisiais metais.
Viena iš svarbiausių lietuvių organizacijų ir bendruomenių veiklos sričių – steigti lituanistinio ugdymo įstaigas. Mes padedame tai daryti, ieškome joms mokytojų, skiriame pinigų. Daugiausiai jų veikia Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje (28) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (21), tačiau vis daugėja ir Europos šalyse, į kurias dirbti ir gyventi suvažiuoja vis daugiau lietuvių pastaraisiais metais – Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje. Iš viso 150 mokyklų mokosi 5,6 tūkst. moksleivių.
Užsienyje leidžiama apie 40 lietuviškų periodinių leidinių, veikia apie 20 radijo programų, viena televizijos programa (JAV). Kasmet rengiame seminarus išeivijos spaudoje, radijuje, televizijoje, interneto portaluose dirbantiems žurnalistams. Ir šiemet jų buvo atvykę į Vilnių iš 18 kraštų.
– Ar įsiklausoma į išeivių atstovų nuomonę, pasiūlymus formuojant santykių su užsienyje gyvenančiais lietuviais politiką ir ją įgyvendinant?
– Be jokios abejonės. Su jais valdžios institucijos, dirbančios šioje srityje, politikai labai glaudžiai bendradarbiauja. Pirmieji valstybės asmenys, nuvykę vizito į užsienio šalį, būtinai susitinka su tenykščiais lietuvių bendruomenės nariais. Jie kviečiami ir į Lietuvą. Iš tiesų esame nemažai nuveikę stiprindami ryšius su jais. Yra sukurta speciali Užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo programa. Šiais metais baigiasi jau antrasis jos etapas, rengiamas trečias. Be to, mūsų departamentas, reaguodamas į naujus emigracijos iššūkius, rengia santykių su užsienyje gyvenančiais lietuviais strategiją.
Taip pat rengiama ilgalaikė valstybės migracijos strategija, šis darbas bus baigtas rudenį. Ji apims įvairius migracijos proceso aspektus, ne tik ryšių palaikymą su jau išvykusiais, kas ir iki šiol buvo gana sėkmingai daroma, bet ir valstybės politiką iki išvykimo (įskaitant ir informacinę pagalbą tvirtai apsisprendusiems išvykti, kad žinotų savo teises ir kitose šalyse netaptų antrarūšiais darbuotojais), siekiant sukurti gerovę mūsų šalyje, kad žmonės nenorėtų išvažiuoti arba išvažiavę norėtų sugrįžti. Tikiuosi, kad ji padės koordinuoti daugelio institucijų veiklą šioje srityje.
– Tai, kad rengiamos strategijos, programos, aišku, gerai. Tačiau dažnai jos lieka tik popieriuje. Ar pajus, kad jis rūpi, yra reikalingas Lietuvos valstybei, paprastas žmogus, ne iš gero gyvenimo, o nenorėdamas skursti išvažiavęs į užsienio šalį?
– Manau, šioje srityje daug galėtų nuveikti savivaldos institucijos. Jų atstovai turėtų dažniau aplankyti savo kraštiečius, gyvenančius užsienio šalyse, pasidomėti, kaip jiems sekasi. O sugrįžusius į Lietuvą, tegu tik atostogų ar giminių aplankyti, pasikviesti, kokį vakarėlį, susitikimą su vietos bendruomene surengti, papasakoti, kas pasikeitė į gera jų mieste ar rajone, kokių naujų įmonių atsirado, darbo vietų, kad jie turėtų progą įsitikinti, kad galbūt būtų verta sugrįžti. Tai daug nekainuotų, bet būtų labai efektyvu. Deja, merus nelabai pavyksta sudominti tuo. O juk jiems, išrinktiems žmonių savivaldybių politikams, turėtų būti svarbus kiekvienas iš jų rajono išvykęs žmogus, o ne premjerui ar ministrui.
– Teko girdėti, kad Europos šalių, į kurias plūsta daugiausiai migrantų, ambasadose bus steigiami atašė, kurie dirbtų su išeiviais, etatai.
– Tokį pasiūlymą Užsienio reikalų ministerijai esame pateikę. Tačiau kol kas vyksta diskusijos. Gyvenimas parodė, kad Lietuvos ambasados užsienyje dėl darbo krūvio ne visada gali skirti reikiamą dėmesį užsienio lietuvių bendruomenėms, organizacijoms, tuo tarpu diplomatinių struktūrų ir jų bendras darbas labai svarbus formuojant teigiamą Lietuvos įvaizdį, vystant lietuvišką veiklą. Manome, kad tikslinga tokius papildomus darbuotojus turėti Airijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Ispanijoje. Finansų ministerija skyrė dalį lėšų, nors poreikis yra didesnis. Žiūrėsime, gal iš pradžių pradėsime nuo vienos šalies, kurioje daugiausiai emigrantų.
– Ar dar rūpi lietuvybė užsienyje gyvenantiems jauniems išeiviams iš mūsų šalies? Gal jiems svarbu tik gerai gyventi ir daug uždirbti?
– Dauguma tikrai nuoširdžiai domisi viskuo, kas susiję su gimtine. Birželio pabaigoje Kanadoje vyko XII pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Lietuva parėmė finansiškai jame dalyvavusius jaunuolius iš Rytų kraštų – Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos bei Pietų Amerikos.
Jie labai aktyvūs, nori kuo plačiau pasireikšti, peržengti atskirų organizacijų ar bendruomenių ribas, daugiau nuveikti užsienyje gyvenančių lietuvių labui. Kai kurie jaučiasi nustumti senesnių narių, kitų emigracijos bangų atstovų. Jie labai džiaugiasi kiekviena galimybe pabendrauti su tautiečiais, pajusti lietuvišką dvasią.
Pasibaigus kongresui visi kartu vykome į Pasaulio lietuvių dainų šventę, kuri liepos pradžioje surengta po 16 metų pertraukos Čikagoje. Dainų šventėje dalyvavo ne tik gausių ir senas tradicijas turinčių JAV ar Kanados lietuvių bendruomenių atstovai, bet ir iš naujųjų migracijos salelių – Didžiosios Britanijos, Airijos. Tai rodo aktyvią svetur gyvenančio lietuvių jaunimo poziciją.
Ir ne taip svarbu, kiek žodžių jaunas žmogus moka gimtąja kalba, jei jis širdyje jaučiasi lietuvis, nori bendrauti su tautiečiais, domisi kultūra, tradicijomis. Tai pasiekti nelengva, ypač naujose bendruomenėse, kurios kuriasi aplinkui didžiuosius Anglijos ar Airijos miestus, su ryškiais vietų, iš kurių atvyko, bendravimo patirties bruožais – Joniškio, Alytaus ar kokio kaimelio.
Naujieji emigrantai tikrai ne visi suvokia, kaip svarbu išsaugoti lietuvių kalbą, vaikus vesti į šeštadienines mokyklėles. Į užsienio šalį gyventi atvykęs žmogus pirmiausiai nori sau ir savo šeimai susikurti gerovę. Viena iš mūsų veiklos sričių – paskatinti juos puoselėti ir kalbą, nepamiršti tradicijų, neatitolti nuo to, kas vyksta Lietuvoje.
– Kokios valstybės paramos tikisi emigrantai iš Lietuvos?
– Labiausiai jiems trūksta patalpų, kur galėtų visi susiburti. Ypač tuo skundžiasi naujieji išeiviai. Anglijoje lietuvių bendruomenė gana gausi, bet nedidelėje fermoje netoli Londono visi netelpa, o norinčiųjų dalyvauti lietuviškuose renginiuose – daugybė. Negalime jiems nupirkti patalpų, nes tai būtų nesąžininga Lietuvoje likusių gyventi žmonių atžvilgiu.
Tačiau jei išeiviai įkurtų fondą, patys surinktų dalį lėšų, tikrai rastume galimybių paremti ir mes. Pavyzdžiui, kai Čikagoje buvo statomas jaunimo centras su sporto sale, jam finansuoti buvo surinkta keli milijonai, bet ir Vyriausybė skyrė šiek tiek lėšų. Tai buvo daugiau moralinis palaikymas, kuris yra ne mažiau svarbus. Tuo vis labiau įsitikinu.