Krašto apsaugoje atsidūręs medikas jaučiasi komfortiškai

Juozas Olekas tvirtina visai neseniai šliaužęs apkasuose ir su visa kario amunicija bėgęs poligone

Juozas Olekas iš sveikatos apsaugos ir partinių, politinių problemų sūkurio turės pasinerti į krašto apsaugos reikalus. Naujuoju krašto apsaugos ministru tapęs socialdemokratas tvirtina nesibaiminantis šios srities, palyginti neblogai ją pažįstąs, nes dirbant Seime teko vadovauti Lietuvos delegacijai NATO Parlamentinėje Asamblėjoje, susitikti ir bendrauti su ne vienu kariškiu ar karinės sistemos specialistu, domėtis naujienomis šioje srityje.

Palaipsniui didins finansavimą

– Ar jau sukirtote rankomis su finansų ministru, kad išlaidos krašto apsaugai pagaliau pasiektų tuos deklaruojamus 2 procentus bendrojo vidaus produkto?

– Ne, nesukirtome. Bet yra politinis sutarimas palaipsniui didinti tas išlaidas – kasmet po 0,05 proc. Taip per kelerius metus pasieksime 2 proc. BVP.

Tikiu, kad mes, rengdami ir priimdami kitų metų biudžetą, įrodysime, kad šis susitarimas, kuris buvo pasiektas Valstybės gynimo taryboje, įgyvendinamas ir tie įsipareigojimai vykdomi.

– Kokius didžiausius iššūkius matote gerinant Lietuvos kariuomenės aprūpinimą?

– Yra daug dalykų, kuriuos mums reikia daryti šioje srityje. Pirmiausia, tai oro erdvės kontrolė. Čia dar reikia padirbėti, investuoti. Taip pat turime prižiūrėti mūsų karių saugumo užtikrinimo priemones. Saugumas turi būti užtikrintas ne tik tų karių, kurie dalyvauja tarptautinėse misijose, bet ir tų, kurie tarnauja čia, Lietuvoje. Pavyzdžiui, išminuotojams turi būti sudarytos kuo saugesnės sąlygos teritorijų išvalymo nuo sprogmenų darbams.

Manau, kad turime gerinti ir pakrančių apsaugą, įsigyti naujų laivų.

Afganistane stiprinsime civilinę misiją

– Gal jau planuojama, kada mūsų kareiviai paliks Iraką – bene pavojingiausią karštą tašką, kur atliekame tarptautinę misiją?

– Tokių naujų planų kol kas nėra. Viskas vyksta taip, kaip buvo anksčiau sutarta.

Mes dabar racionaliai esame išdėstę savo pajėgas Irake. Mūsų kareiviai tarnauja kartu su britais ir danais pietinėje šios šalies dalyje, kur yra sąlyginai ramiau. Sumažinome savo karių skaičių gerokai pavojingesniame lenkų sektoriuje, ten dabar tarnauja tik du lietuvių karininkai.

Tarptautinių pajėgų išvedimas iš Irako priklausys nuo pačios šios šalies vyriausybės pastangų ir norų, kiek ji sugebės užtikrinti tiek apskritai saugumą, tiek savo kariuomenės apmokymą.

Tik tada mes galėsime pasitraukti, palikdami galbūt tik mokomąją dalį. Bet kada tai įvyks, kol kas sudėtinga pasakyti. Viskas priklausys nuo situacijos. Tikrai ne anksčiau nei kitąmet.

– O Afganistano Goro provincijoje toliau stiprinsime karinę misiją?

– Afganistane esame gerai užsirekomendavę ir tinkamai atliekame savo misiją, dėl to mus giria mūsų partneriai. Ir patys afganai yra dėkingi už mūsų kariškių atliekamą darbą, už jų teikiamą pagalbą.

Dabar Goro provincijoje, kur savo misiją atlieka lietuvių kariai, reikia stiprinti vadinamąjį civilinį kontingentą. Čia dar daug dirbsime su Užsienio reikalų ministerija. Kaip tik šiuo metu į Afganistaną yra išvažiavusi ambasadorės Gintės Damušytės vadovaujama delegacija. Joje yra ir verslo žmonių. Kai ta delegacija sugrįš, aptarsime tuos projektus, kurie dar laukia, tik šįkart ne karinėje, o civilinėje srityje.

Šalia mūsų stovyklos yra mokykla, ligoninė, mes galime naudotis galimybe padėti šiose srityse. Galbūt ir verslininkai ras dar vietų, kur jie galėtų investuoti ir turėti tam tikrą naudą ir sau.

Antrojo departamento vadovą parinks vėliau

– Naujų karštų taškų, kur gali būti siunčiamos mūsų karinės misijos, nesimato horizontuose?

– Tikiuosi, mūsų diplomatija dirbs kuo intensyviausiai, siekdama, kad tokių karštų taškų būtų kuo mažiau ir niekur daugiau nereikėtų siųsti lietuvių kareivių. Bet, žinia, daug kas priklauso ir nuo tarptautinės padėties. Jeigu atsiras būtinybė, jeigu mūsų bus prašoma prisidėti prie taikos įvedimo misijos kur nors dar, mes svarstysime tai, būtinai įvertindami ir mūsų galimybes, žiūrėdami, kuo realiai mes galime prisidėti.

– Antrojo operatyvinės veiklos departamento vadovo vietoje Europon dirbti išvykstančio Gintaro Bagdono dar neparinkote?

– Jis kol kas oficialiai dirba Antrojo departamento vadovu, tiksliau sakant, šiuo metu atostogauja. Į užsienį dirbt jis išvažiuos tik rudenį. Tada ir bus sprendžiamas klausimas dėl jo pamainos.

Pašaudyti pavyksta medžioklėse

– Čia sykį užsiminėte apie ambicingą tikslą, kad Lietuvos merginos nedraugautų su kariuomenėje netarnavusiais vaikinais. Kaip tokio tikslo bandysite siekti?

– Mes tikimės, kad visuomenės akyse kariuomenė bus vis labiau prestižinė institucija. Ir tarnyba joje atitinkamai. Štai todėl ir prabilau perkeltine prasme apie merginas, draugaujančias su tarnavusiais vaikinais.

– Gali būti taip, kad per kelerius artimiausius metus pagaliau turėsime vien profesionalią kariuomenę, be šauktinių?

– Mes dar diskutuosime šiuo klausimu. Kaip žinia, yra patvirtintas planas iki 2012 metų mažinti šauktinių kariuomenę, taigi atitinkamai didinti profesionaliosios kariuomenės dalį. Tai yra tam tikras iššūkis, tačiau jį esame pasiryžę įgyvendinti.

– Kada paskutinį kartą laikėte rankoje šautuvą, bėgote poligone ar šliaužėte apkasuose?

– Vadinamojo „Vilko tako” apkasuose šliaužiau prieš dvejus metus, kai politikams buvo organizuota tokia galimybė susipažinti su kariuomene. Su savo partneriu, aplinkos ministru Arūnu Kundrotu esame gavę diplomą, kad įvykdėme tą užduotį.

O iššauti pavyksta vieną kitą kartą radus laisvą minutėlę medžioklės plotuose. Paskutinį sykį tai yra buvę visai neseniai, prieš porą savaičių.

Ministro vizitinė kortelė

Gimė 1955 m. spalio 30 d. Sibire (Rusija), Krasnojarsko krašte, Mansko rajone, B.Unguto kaime lietuvių tremtinių šeimoje. Iš tremties grįžo 1963 m. 1974-1976 m. studijavo tuometiniame Kauno medicinos institute, nuo 1976 m. studijas tęsė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kurį 1980 m. baigė ir įgijo gydytojo specialybę. 1987 m. VU apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1980-1990 m. dirbo Vilniaus universitetinėje „Raudonojo Kryžiaus” ligoninėje gydytoju. 1982-1989 m. – VU Mikrochirurgijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis.

1989 m. išrinktas SSRS liaudies deputatu. 1989-1990 m. kaip Lietuvos delegacijos narys dirbo SSRS Aukščiausiojoje Taryboje.

1990-1992 m. – sveikatos apsaugos ministras pirmojoje, antrojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje vyriausybėse. 1992-1993 m. dirbo VU Plastinės chirurgijos klinikoje vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1993-1994 m. – Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės Plastinės chirurgijos ir traumatologijos skyriaus vedėju, gydytoju chirurgu, 1994-1997 m. – Vilniaus universitetinėje „Žalgirio” ligoninėje vyriausiuoju gydytoju.

Aukščiausios kvalifikacinės kategorijos plastinės chirurgijos specialistas.

Nuo 1996 m. – Seimo narys.

Nuo 2003 m. kovo mėn. iki 2004 m. gruodžio – dvyliktosios Vyriausybės sveikatos apsaugos ministras.

Laisvalaikio pomėgiai – sodininkystė, sportas, šokiai, teatras. Moka anglų, rusų kalbas. Vedęs, turi tris vaikus.