Lietuvos stručių augintojų laukia ir malonūs atradimai, ir rizika nusvilti
Nors retas kuris kaimo žmogus yra įpratęs skaičiuoti, kiek jėgų, laiko ir pinigų atsieina atskirų žemės ūkio kultūrų ar gyvūnų priežiūra,
stručių auginimo aritmetika turėtų suintriguoti. Suaugusi stručio patelė per metus padeda 60 – 70 kiaušinių, o vienas jų kainuoja apie 100 litų. Išperintas mažas stručiukas po mėnesio nesunkiai parduodamas po 300 – 350 litų. Metus penėtas ir 150 kilogramų svorį pasiekęs didžiausias pasaulyje paukštis gali būti „konvertuotas” į maždaug 30 kg delikatesinės mėsos. Prestižinių restoranų virėjai už kilogramą strutienos filė pasirengę pakloti iki 60 litų. Tuo tarpu per dieną suaugęs strutis sulesa įvairių pašarų už maždaug 1 litą.
Apsimoka? „Taip, tačiau yra keletas „bet”, – sako 1998-aisiais pirmuosius stručius į Lietuvą atvežęs verslininkas Alvidas Čepas.
Lemtingas „netyčiukas”
Pasakodamas apie sumanymą išbandyti jėgas Lietuvoje auginant milžinpaukščius, paprastai keliančius asociacijas su Afrika ir Pietų Amerika, A.Čepas prisipažino, jog už šios idėjos užsikabino visiškai atsitiktinai.
„1998-ųjų pavasarį keliavome Švedijoje ir stabtelėjome kažkokioje pakelės užeigoje, kur matėsi už tvoros stripinėjantys stručiai. Čia pat buvo siūloma paragauti įvairių patiekalų iš strutienos. Pradėję domėtis, kas yra kas, sužinojome, kad stručių auginimas mūsų klimato sąlygomis nėra avantiūra. Šie paukščiai jau buvo pradėti veisti Airijoje, Anglijoje ir netgi kaimyninėje Lenkijoje. Susirinkę visą tuo metu prieinamą informaciją ryžomės iš Šiaurės Airijos parsigabenti 5 suaugusius paukščius ir įsteigti savo fermą”, – prisiminė A.Čepas.
Tuomet už kiekvieną strutį sumokėjus po 10 000 litų, jau tų pačių metų vasarą Vilniaus priemiestyje prisiglaudusiame Gineitiškių kaime A.Čepo įsteigto „Tarptautinio stručių augintojų centro” voljeruose lakstė apie 60 stručiukų. Pusę mažylių nupirko kiti alternatyvių kaimo verslų ieškantys ūkininkai, nepagailėję pakloti po 1000 litų. Kita bandos dalis buvo realizuota po metų, o už vieną suaugusį paukštį A.Čepas gavo beveik po 3000 litų.
„Tokiu būdu visos iš pirmo žvilgsnio didelės investicijos atsipirko jau per pirmąjį sezoną. Vėliau ciklas kartojosi ir nors kainos gerokai sumažėjo (dabar mėnesio stručiukai parduodami maždaug po 350 litų), dar nė karto nereikėjo sukti galvos, kur realizuoti šiuos paukščius ar jų kiaušinius. Mus susirado patys ūkininkai iš Estijos. Galime pasigirti, kad esame savotiški estiškų stručių krikštatėviai”, – šypsojosi A.Čepas.
Dabar Lietuvoje yra maždaug 40 gana didelių stručių fermų, o dar beveik 60-yje ūkių laksto po 3-4 paukščius. „Tarptautinio stručių augintojų centro” vadovas, vedantis mūsų šalyje veisimui laikomų stručių apskaitą (kiekvienas jų turi po oda implantuotą elektroninę identifikavimo mikroschemą – „čipsą”) teigė, jog tokių milžinpaukščių dabar yra per 1000.
Pliusų sąrašas
Energija trykštantis verslininkas yra išleidęs ir stručių augintojams skirtą knygelę, kurioje trumpai apžvelgiami svarbiausi dalykai, susiję su šių paukščių istorija, auginimu, realizavimu, populiariausiais strutienos patiekalų receptais ir t.t. A.Čepo teigimu, stručiai yra vieni seniausių Žemės paukščių. Jie po Afrikos platybes bėgiojo jau prieš du milijonus metų. Šiuos paukščius buvo prisijaukinę senovės egiptiečiai, graikai, romėnai. Naujaisiais laikais pirmoji stručių ferma buvo įkurta apie 1860 metus Pietų Afrikoje. Puošnios plunksnos, vos nepražudžiusios šių gražuolių, paskatino „atrasti” strutininkystę. Anglijoje ir Amerikoje pirmosios stručių fermos įkurtos 1882-aisiais.
Nuo 1990-ųjų jie sėkmingai pradėti veisti Šiaurės Airijoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, vėliau Belgijoje, Lenkijoje. Būdami stiprios sveikatos, šie galiūnai nesunkiai prisitaikė ir prie lietuviško klimato.
Manoma, kad šiandien stručių fermos yra vienas iš pelningiausių žemės ūkio verslų. Galvijų ir paukščių augintojai Europoje, JAV ir Kanadoje galvoja, kad ėmęsi strutininkystės, gaus greičiau ir didesnį pelną. Argumentai paprasti ir įtikinami. Kaip žinome, karvė per metus atsiveda vieną veršelį, kuris per tokį patį laiką įminta iki maždaug 250 kg. Be mėsos, dar gaunama 2,7 kv. m veršio odos. Tuo tarpu suaugusi stručio patelė atsiveda apie 30 stručiukų, kurie skerdžiami mėsai po 10-12 mėnesių ir leidžia realizuoti apie 1000-1200 kg mėsos, 40 kv. m odos, 30 kilogramų plunksnų. Stručio patelė būna produktyvi apie 40 metų (šie paukščiai gyvena maždaug iki 60 metų amžius). Taigi jos „darbo stažo” produkcija gali siekti apie 40-48 tonas mėsos, 1600 kv. m odos ir 1200 kg plunksnų.
Beje, minėta „antrinė” stručių verslo produkcija – oda, plunksnos ir kiaušiniai taip pat yra labai vertinami. Tarkim, stručio oda yra lyginama su krokodilų „kailiuku” ir naudojama įvairiems lengvosios pramonės gaminiams. Gerai išdirbta ji labai švelni, elastinga ir tvirta, lengvai dažoma, be to, atspari vandeniui. Dėl odoje esančių natūralių riebalų iš jos pagaminti dirbiniai netrūkinėja ir nekietėja.
Stručių plunksnos paklausios madų versle, be to, jos naudojamos jautriai, moderniai elektroninei įrangai prižiūrėti, mašinų pramonėje – statiniams krūviams nuimti ir dulkėms nuvalyti prieš dažymą.
Vienas šių paukščių kiaušinis sveria iki 2 kg ir yra suskaldomas nebent plaktuku ar perpjaunamas pjūkleliu. Kiaušinio turinį panaudojus kulinarijoje ir konditerijoje (omletu iš vieno kiaušinio galima pamaitinti 12-15 žmonių), likusius lukštus galima nesunkiai parduoti juvelyrinių dirbinių gamintojams.
Tamsiai raudonos spalvos stručio mėsa yra liesa, skani ir, medikų teigimu, labai sveika. Joje – tik 1 proc. riebalų, daug geležies (80 mg/kg, o jautienoje – 20mg/kg). Cholesterolio kur kas mažiau nei jautienoje ar vištienoje, todėl labai tinka žmonėms, turintiems širdies ir kraujotakos sutrikimų, bei sportininkams. Šiuo metu Lietuvoje siūlomi strutienos paštetai, pjausniai, dešrelės, įvairūs karšto bei šalto rūkymo gaminiai ir t.t.
Abejonių lieka
Nors iš pirmo žvilgsnio stručių auginimo verslas nereikalauja didelių įdėjimų – jie žiemoja tiesiog pašiūrėse, kuriose gali būti netgi minusinė temperatūra, godžiai lesa lietuvišką žolę, grūdus ir daržoves, neserga ir neplatina kokių nors ligų, visgi, A.Čepo teigimu, vargu ar stručių auginimą galima vadinti panacėja visiems kaimo žmonėms.
„Viena vertus, juos auginti reikia pakankamai dideliuose plotuose (suaugusiam stručiui reikia mažiausiai 15 arų voljero). Be to, rentabiliu verslu šių paukščių auginimas gali tapti tik tuomet, kai laikoma didelė banda, fermos savininkas gali pats organizuoti ir
stručiukų perinimą, ir išlaikymą iki maistui tinkamos kondicijos, ir tinkamą skerdimą, ir organizuoti realizacijos sistemą. Susitarti su prekybos tinklais galima tik turint galimybes užtikrinti nuolatinį ir pakankamai solidų mėsos bei kiaušinių tiekimą. Pavieniams ūkiams, laikantiems po keletą paukščių, tai labai sunkiai įveikiamos užduotys”, – pripažino A.Čepas.
„Tarptautinio stručių augintojų centro” vadovas teigė, jog su keletu kolegų nemažai diskutuoja apie galimybes statyti specializuotą skerdyklą, tačiau kol kas mūsų šalyje šių paukščių yra pernelyg mažai, kad tokia įmonė dribtų pelningai. Strutininkystės verslo pradininkas mano, kad racionaliausia būtų statyti tokį objektą kur nors Pietvakarių Lietuvoje ir skerdyklos paslaugas pasiūlyti Lenkijos ūkininkams. Šioje šalyje veikia viena moderni stručių skerdykla, tačiau ji yra netoli Vokietijos pasienio, todėl negali savo paslaugų siūlyti Balstogės apylinkėse dirbantiems strutininkams. Lietuvių pasiūlymas jiems būtų kaip tik.