Nuo seno Aleksote gyvuojanti benamių gyvūnų prieglauda išgyvena permainas
Kai senoji gyvūnų prieglauda pralaimėjo Savivaldybės rengtą konkursą, liko be skatiko kišenėje su keliomis dešimtimis benamių šunų ir kačių, tačiau gyvūnų gelbėjimo vis vien neatsisakė. Į talką buvusiam Prieglaudos direktoriui ir Lietuvos gyvūnų globos draugijos Kauno skyriaus pirmininkui Karoliui Masilioniui atėjo jauni žmonės, kurie savo entuziazmu ir lėšomis padeda išlaikyti miestelėnams gerai žinomą gyvūnų prieglaudą.
Tebeveža į Aleksotą
Į kelis dešimtmečius veikiančią Gyvūnų prieglaudą Aleksote kauniečiai įprato atvežti nebereikalingus savo augintinius arba išsirinkti sau tinkamą keturkojį naujakurį. Gausu šunų bei kačių čia ir dabar, nors oficialiai tokius gyvūnus turėtų priimti kita organizacija, besirūpinanti benamių gyvūnų priežiūra Kaune.
„Prieš kelerius metus iš šios prieglaudos buvau pasiėmusi šuniuką, o dabar pati čionai atvežiau kačiuką, nes niekaip negalėjau jam surasti šeimininką”, – aiškino kaunietė Odeta, nešdama glėbyje mažylį į kačių buveinę. Jauna moteris, nelabai atidžiai skaitanti spaudą, net nežinojo, kad mieste yra oficiali tarnyba, besirūpinanti benamiais ir beglobiais gyvūnais.
Tokių kauniečių, kurie nežino, kad Aleksoto gyvūnų prieglaudos veiklos Savivaldybė neberemia, labai daug. Apie tai byloja pilni voljerai mažų, ūgtelėjusių ir suaugusių šunų, kuriuos čionai veža ir veža miesto gyventojai. „Tai paakino mus neuždaryti prieglaudos. Juolab kad atsirado nuoširdžių rėmėjų ir benamių gyvūnų globėjų”, – sakė K.Masilionis.
Savanoriai kurs asociaciją
Kaunietė Iveta Šikšniuvienė kartu su savo bendramintėmis Neringa Kūlokaite, Vilma Bieriene, Diana Butkute ir kitomis jautrios širdies moterimis bei merginomis beveik kasdien ateina į Gyvūnų prieglaudą. Jos atneša maisto, kurio patiems mažiausiems keturkojams benamiams kiekvieną mėnesį dovanoja bendrovė „Dimeli Baltic”. Savanorės išveda šunis pasivaikščioti, valo jų voljerus. Beje, Diana ateina į prieglaudą, lydima Airos, kurią neseniai iš čia pasiėmė auginti.
Iveta jau susirūpinusi, kuo reikės šildyti prieglaudos gyventojus žiemą – malkų dar niekas nepadovanojo. Čia praverstų ir įvairios atraižos iš lentpjūvių. Trūksta ir priemonių vidinių voljerų dezinfekcijai. Savanorės ieško rėmėjų, jautrių benamių gyvūnų likimui žmonių ne tik internete, bet ir talpina nelaimėlių nuotraukas gyvūnų globai skirtame puslapyje bimas.lt, ieškodamos jiems naujų savininkų.
Savanorės pačios pagamino
skrajutes ir dalija jas kauniečiams prie „Kikos”, bene dosniausiai remiančios gyvūnų prieglaudą, parduotuvių. Skrajutėse ne tik prašoma paramos, bet ir pateikiamos liūdnų keturkojų mažylių nuotraukos, kviečiama tapti būsimos savanorių gyvūnų globėjų asociacijos nariais, nurodomi kontaktai.
Klaidingas požiūris į kalytes
Tradiciškai į prieglaudas dažniausiai patenka kalytės, tarsi jos būtų kažkuo prastesnės už patinėlius. Dažnai prieglaudoje besilankanti bei reikalui esant suteikianti keturkojams nelaimėliams pagalbą veterinarijos gydytoja Kristina tvirtina, kad sargauti labiau tinkamos yra būtent kalytės.
„Gali pulkas tvirtų vokiečių aviganių saugoti kokį nors objektą, tačiau pakaktų atvesti vieną rujojančią kalytę ir visi keturkojai sargai užmirštų savo pareigas. Tad patys geriausi sarginiai šunys yra kalės”, – įsitikinusi veterinarijos gydytoja Kristina, kuri dažnai užsuka į Gyvūnų prieglaudą ir stebisi žmonėmis, nenorinčiais imti auginti kalyčių. Tuo tarpu jos turi nemaža privalumų, lyginant su patinais.
Kalytės – ne tik puikūs sargai. Jų kvapas yra silpnesnis, jos švelnesnės, tvarkingesnės nei patinai. Mat jie, žymėdami teritoriją, kurioje gyvena, nuniokoja dekoratyvinius augalus, gėles.
Geriau kastruoti
Jei nenorima auginti šuniukų, tai reiktų kalytę kastruoti. Tinkamiausias laikas – po pirmos rujos. Galima ir vėliau, tačiau jauną kalytę operuojant nėra beveik jokios rizikos. Reikia žinoti ir tai, kad kalytės paprastai rujoja tik du kartus per metus. Rujos pradžioje pasirodo kraujo lašeliai. Jei kalytė laikoma kieme, tai apie rujos pradžią praneša keturkojai „kavalieriai”, besirenkantys prie tvoros. Pačios pavojingiausios kalytei yra 7-12 rujos dienos. Apsaugojus ją tomis dienomis nuo „kavalierių”, šuniukų nebus.
„Po kastravimo dėl hormonų persitvarkymo kalytės organizme išauga jos apetitas. Tad po operacijos reikia maždaug mėnesį riboti ėdesio kiekį, kad gyvūnas nenutuktų, nes taps tingus ir, turėdamas gerą apetitą, dar labiau tuks”, – aiškino veterinarijos gydytoja Kristina. Ji įsitikinusi, kad kastruoti kalytes ir katytes yra daug humaniškiau, nei mėtyti gyvus nereikalingus gyvūnėlius į šiukšlių dėžes ar konteinerius, palikti gatvėje, vežti į prieglaudą ar skandinti.
Savivaldybė delsia
Prieglauda Aleksote sunkiai, tačiau pajėgia verstis iš lėšų, kurias jai paaukojo kauniečiai, skirdami du procentus savo pajamų mokesčio ar šiaip aukodami keturkojams nelaimėliams išlaikyti. Beje, paprasti kauniečiai pasirodė jautresni nei Savivaldybė. Mat pastaroji nuo pavasario nesuranda lėšų Gyvūnų prieglaudos darbuotojų atlyginimams už sausio – balandžio mėnesių darbą.
Aleksote veikianti Gyvūnų prieglauda, remdamasi sutartimi su Savivaldybe, atliko numatytus darbus tol, kol nebuvo pasirašyta nauja sutartis su konkurso laimėtoju. Deja, konkursas dėl pačios Savivaldybės kaltės įvyko ne 2005 metų pabaigoje, kai turėjo baigtis sutartis, o 2006 metų pavasarį. Šį faktą Savivaldybė ignoruoja ir iki šiol atidėlioja atlyginimų išmokėjimą prieglaudos darbuotojams, kurie tarpuvaldžiu atliko savo pareigas, nepalikdami benamių gyvūnų likimo valiai. Globos namų darbuotojai dar nepraranda vilties gauti jiems priklausančius atlyginimus.