Ekologinių ūkių Lietuvoje daugėja, tačiau parduotuvių lentynas pasiekia tik nedidelė dalis jų išaugintos produkcijos
Bulvės, obuoliai, uogos, salotos, išaugintos be lašelio trąšų ar kitų chemikalų – kiekvieno, norinčio gyventi sveikai, svajonė. Vis daugiau žmonių parduotuvėse pirmenybę teikia ekologiškiems maisto ir žemės ūkio produktams, net jei jie šiek tiek brangiau kainuoja.
Tik jų pasiūla dar gana ribota: ypač menkas daržovių, bulvių, vaisių pasirinkimas. Ekologišką produkciją auginantys ir gaminantys ūkininkai tik nedidelę jos dalį atgabena į prekybos centrus. Ne visur šios prekės sudėliotos atskirose lentynose ar žymimos specialiomis etiketėmis, todėl prapuola gausybės produktų jūroje.
Neblogas verslas kaime
Molėtiškių Grajauskų šeimyna ekologine žemdirbyste verčiasi jau septynerius metus. Elena Grajauskienė su vyru, nusižiūrėję Lenkijoje, kur buvo išvykę stažuotis, augina kviečius, kuriuos daigina, o po to parduoda. Greta tėvų nedidelius ekologinius ūkelius turi jų du vyresnieji vaikai – sūnus Raimundas daigina rugius ir pipirnes, o duktė, nors ir mokytojauja, dar su šeima augina ekologiškus salierus.
Savo produkciją šeima tiekia „VP Market” prekybos tinklo parduotuvėms. E.Grajauskienė sako, kad ekologinė žemdirbystė – neblogas verslas. Ypač tai pajuto Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai ekologiškai ūkininkaujantiems žmonėms pradėta mokėti išmokas. Grajauskai, kurių ūkis užima 13 hektarų, jų per metus gauna apie 10 tūkst. litų. Kompensacijų už nederlingą žemę susidaro apie 4 tūkst. litų.
„Tai leido mums atsitiesti, įsigyti technikos. Pernai nusipirkome ekologines akėtėles. Šitiek metų ūkininkavome, o viską ravėdavome rankomis. O ravima mažiausiai keturis kartus per metus, tai didžiulis, sunkus darbas, mums padeda du jaunesnieji vaikai”, – didžiuojasi pašnekovė, išmokusi išauginti kviečius net nederlingoje Molėtų žemėje.
Grajauskų ekologinis ūkis – kooperatyvo „Padeksnys” narys. Iš viso į jį susibūrę 46 ūkiai, esantys Molėtų rajone. Jie augina žalumynines daržoves, bulves, grūdus. Surinkę produkciją ją kartu tiekia prekybos centrams, rengia projektus, gauna jiems finansavimą iš įvairių tarptautinių organizacijų, remiančių ekologinę žemdirbystę.
Pasak ūkininkės, bendromis jėgomis kooperatyvas įsigijo fasavimo, bulvių rūšiavimo technikos, įrengtos trys džiovyklos, kepyklėlė, konservavimo ir net pieno perdirbimo patalpa, mat netolimoje ateityje ketinama užsiimti ir šiomis veiklos rūšimis.
Grajauskai yra ir Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos „Gaja”, vienijančios per 460 ekologinių ūkių, nariai.
„Lietuvoje šių ūkių yra 1,8 tūkst., bet žmonės nori tik gauti išmokas, o jungtis į organizacijas nelinkę, geriau kiekvienas sau. O juk mes vieni kitiems galėtume nemažai padėti”, – sako E.Grajauskienė.
Nenoriai buriasi į kooperatyvus
„Ekologine žemdirbyste užsiimantys ūkininkai turėtų aktyviau burtis į kooperatyvus. Pavyzdžiui, mūsų rajone yra 83 sertifikuoti ekologiniai ūkiai, bet pusė jų mūsų kooperatyvui nepriklauso. Tuo tarpu tai labai naudinga, nes galima sukaupti didesnius kiekius produkcijos, lengviau bendradarbiauti su prekybos centrais, kartu įsigyti reikiamos technikos”, – aiškina E.Grajauskienė.
Dar viena problema – nepakankama ūkių orientacija į rinką. Pasak ūkininkės, ekologinių ūkių pasėlių struktūra neatitinka vartotojų poreikių. Joje dominuoja varpiniai ir ankštiniai augalai, sudarantys per 60 proc. pasėlių ploto, o daržovės ir bulvės užima vos 1 proc., uogynai – apie 4 proc., sodai – 2 proc. pasėlių.
„Kai prieš septynerius metus pradėjome ūkininkauti, bulvės ir daržovės užėmė net 13-14 proc. Tačiau kitas kultūras lengviau auginti, be to, išmokos didesnės, todėl žmonės ir atsisakė šių, nors šių produktų paklausa yra bene didžiausia”, – aiškina pašnekovė.
Dėl nepakankamos daržovių įvairovės šiek tiek kalti ir prekybininkai. Žalių salotų jiems dar gali įsiūlyti, o štai raudonųjų – nenori. „Tikriausiai net nežino, kad tokios yra, galėtų apsilankyti ūkiuose, pasižiūrėti, ką auginame”, – sako ūkininkė.
Nors ekologinių ūkių Lietuvoje sparčiai daugėja, parduotuves pasiekia vos apie 20 proc. jų išaugintos produkcijos.
„Taip yra dėl to, kad visi ūkiai nedideli, tą, ką užsiaugina, vartoja ir patys ūkininkai. Mūsų kooperatyvo nariai patys sunaudoja net pusę savo produktų. Apie 15 proc. išdalija pažįstamiems, giminėms. Vis daugiau žmonių perka ekologiškus produktus tiesiai iš kiemo”, – aiškina E.Grajauskienė.
Tačiau ir iš to, ką gauna, prekybininkai dalį produkcijos dar grąžina atgal. Dėl to kalti ir patys ūkininkai, nes niekaip neišmoksta laikytis prekybininkų keliamų griežtų kokybės reikalavimų. Kaimo žmogui kartais sunku suprasti, kad morkos turi būti tam tikro ilgio ir storio. Pasitaiko, kai supainiojamos etiketės ir pan.
Atsiliekame nuo Europos
Lietuva pagal ekologiškų plotų dalį žemės ūkio naudmenose užima 26 vietą iš 120 valstybių, kuriose ekologiškai ūkininkaujama. Lyg ir neblogai, bet nuo ES vidurkio mūsų šalis atsilieka net du kartus. Ekologiški plotai ES užima jau 4 proc., o Lietuvoje tik 2 proc. žemės ūkio naudmenų, tikina Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Jonas Jagminas.
Jo įsitikinimu, tolesnė ekologinės žemdirbystės plėtra priklauso ne tik nuo ūkininkų, bet ir nuo perdirbėjų, prekybininkų, vartotojų.
„Ekologiški produktai dar neatitinka rinkos poreikių. Pasigendame didesnių gamybos mastų, platesnio asortimento. Spręsti šias problemas gali padėti kooperacija, tačiau jos tempai dar nepakankami”, – mano J.Jagminas.
Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė pastebi, kad ekologinės žemdirbystės plėtra įgijo pagreitį įstojus į ES. Ūkių skaičius vien tik per 2005 metus išaugo 60 proc. Didėja ne tik ūkių skaičius, bet ir jų plotai, šiuo metu užimantys apie 70 tūkst. hektarų. Tačiau, ministrės pastebėjimu, ne mažiau svarbu siekti, kad kuo didesnė ekologiškų produktų dalis pasiektų vartotojų stalą.
„Dalis ūkininkų šia ūkio šaka iš tiesų užsiėmė tik po to, kai ji tapo labiau remiama įstojus į Europos Sąjungą. Išmokos už kai kurias kultūras tikrai didelės, ypač linų (587 litų už hektarą), grūdų (400 litų už hektarą). Kita vertus, šiems ūkiams keliami labai griežti reikalavimai, tenka įdėti daug darbo, kol jie įgyvendinami”, – aiškina ministrė.
Ji apgailestavo, kad šios pastangos nueina niekais, kai ekologiški maisto ir žemės ūkio produktai įsilieja į bendrą produkcijos srautą. Todėl jei auginamos ekologiškos pievos, tai jose ganomų karvių pienas turi būti ne sumaišomas su paprastu, o perdirbamas atskirai, kad iš jo būtų gaminami ekologiški pieno produktai.
Džiugina, kad kai kurie pieno perdirbėjai jau yra įdiegę ekologiškų produktų perdirbimo linijas ar planuoja tai padaryti artimiausiu metu.
Žemės ūkio ministerijos Maisto saugos ir kokybės departamento direktorius Saulius Jasius informavo, kad 2007-2013 metų laikotarpiu išmokas už ekologiškų produktų gamybą numatoma susieti su produkcijos realizacija. Planuojama, kad ūkininkai turės įsipareigoti vartotojams pateikti tam tikrą jos dalį. Dėl galutinio modelio, kaip tai bus daroma, dar neapsispręsta, tačiau sąsajos su realizacija neišvengiamos, tikina specialistas.
Reikia šviesti pirkėjus
S.Jasius atkreipia dėmesį, kad ekologiškiems produktams įsigaliojo 5 proc. pridėtinės vertės mokestis. Tai turėtų skatinti jų vartojimą, nes turėtų mažėti kainos. Vartotojai turėtų žinoti, kad nuo šių metų liepos nuorodos „Bio”, „Ekos” arba „Eko” gali būti tik ant ekologiškų produktų, kad nebūtų klaidinami pirkėjai. Tokie yra reikalavimai ES, ir Lietuva turi jų laikytis.
Visa bėda, kad Lietuvos gyventojams trūksta žinių apie ekologiškus produktus. Lietuvos vartotojų instituto atliktas tyrimas parodė, kad apie ekologiškus produktus žino ir juos perka nemažai šalies gyventojų, tačiau tik nedaugelis turi informacijos, kad juos galima atskirti pagal specialų ženklinimą. Netrūksta manančiųjų, kad ekologiški yra visi lietuviški arba smulkiuose ūkiuose išauginti produktai.
Pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentės Zitos Čepaitės, tyrimo metu paaiškėjo, kad dažniausiai ekologiški produktai prekybos centruose yra sudėti specialiose lentynose („Rimi”, „Maxima”), kai kurie iš jų ženklinami specialiomis žalios spalvos etiketėmis. Tačiau „Iki” prekybos tinklo parduotuvėse ekologiški produktai laikomi kartu su kitais, etiketės įprastos.
Kitas trūkumas – daugelyje prekybos centrų vienoje lentynoje sudedami ir ekologiškiems prilyginami, ir sveiki, dietiniai ir pan. produktai, pavyzdžiui, rekomenduojami Dietologų draugijos. Duonos, grūdų produktai laikomi tose pačiose lentynose su kitais šios rūšies gaminiais. Tai klaidina pirkėjus, jie nebesusigaudo, kokį produktą iš tikrųjų renkasi.
„Pirkėjai pageidauja, kad prekybos centruose, nepriklausomai nuo tinklo, kuriam jie priklauso, ekologiški produktai būtų aiškiai atskirti nuo kitų: laikomi kitose lentynoje, pažymėti specialiomis etiketėmis. Būtų dar geriau, jei egzistuotų vieninga ekologiškų prekių išskyrimo sistema”, – aiškina Z.Čepaitė.
Vartotojus klaidina, nes kai kurie pereinamojo į ekologinį ūkį laikotarpio gaminiai ženklinami kaip ekologiški. Taip ženklinami ir tik tam tikrą procentą ekologiškų sudedamųjų dalių turintys produktai, pavyzdžiui, duona. Tyrimas atskleidė, kad žinių apie ekologiškus produktus trūksta ir prekybos centrų darbuotojams, vadybininkams.
Prekybininkai irgi turi priekaištų
Prekybininkų vertinimu, su ekologiškais produktais susijusios dvi problemos: paklausos (ne visi vartotojai žino apie šiuos produktus, jie brangesni, todėl juos renkasi nedidelė pirkėjų dalis), ir pateikimo.
„Paklausą lemia tai, kad Lietuvoje žmonės vis dar renkasi prekę pagal kainą, kuo pigesnę. O ekologiški produktai yra brangesni, kita vertus, tai normalu, taip yra visur”, – aiškina Lietuvos prekybos įmonių asociacijos prezidentas Valdas Sutkus.
Kitas ypatumas, pasak pašnekovo, kad didiesiems prekybos tinklams reikalingas tam tikras produktų kiekis, kitaip jais prekiauti neapsimokės. Kadangi ekologiškų produktų gamybos šaka dar nepakankamai išvystyta, gamintojams arba tiekėjams iškyla problemų patiekiant sutartą jų kiekį. Tai suvokę gamintojai turėtų jungtis į kooperatyvus.
Tuo įsitikinęs ir „Iki” prekybos tinklo Kokybės skyriaus vedėjas Modestas Keblys: „Dabar ūkiai ir ūkininkai, kurie užsiima ekologine žemdirbyste, dirba kiekvienas sau. Jie nesugeba užtikrinti reikiamos ekologiškų produktų kokybės, o mes reikalaujame, kad ji atitiktų tam tikrą standartą”.
Pašnekovo teigimu, paklausą šie produktai turi, todėl prekybininkai ir patys ieško, kas galėtų ne tik jų pagaminti, bet ir užtikrinti kokybę bei nuolatinį tiekimą. „Mes dirbame taip, kad jei jau pradėjome prekiauti kokiu nors ekologišku gaminiu, daigintais grūdais ar uogomis, tai jų mūsų parduotuvėse turi būti visą laiką, be pertrūkių”, – sako M.Keblys.
Gali būti, kad ateityje ir „Iki” parduotuvėse ekologiški produktai, išsiplėtus jų asortimentui, bus sudėlioti atskirose lentynose, o kol kas jų galima rasti sveikų produktų zonoje. Susiorientuoti, kuris produktas ekologiškas, galima pagal jų gamintojo etiketę, kurioje tai paprastai nurodoma, teigia prekybininkų atstovas.