Šaltas šulinio vanduo ne visada yra sveika

Apie vandens kokybę galima sužinoti jį ištyrus cheminėje laboratorijoje

Karštą vasaros dieną labai vilioja šalto vandens gurkšnis iš šulinio, tačiau nesaugu skubėti juo mėgautis, duoti jo vaikams. Skaidrus šulinio vanduo ne visada yra sveikas. Laboratoriškai netirto arba pakelės šulinio vanduo gali būti pilnas nitratų, ypač pavojingų azoto junginių nėščiųjų ir kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus sveikatai, sako Kauno visuomenės sveikatos centro (KVSC) specialistai.

Nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Šie pavojingi teršalai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant vandenį. Apie vandens kokybę galima sužinoti tik atlikus laboratorinius tyrimus cheminėje laboratorijoje.

Nitratai po tam tikro laiko žmogaus organizme virsta dar pavojingesniu junginiu – nitritais ir sukelia methemoglobinemiją – deguonies badą. Tuomet kūdikiai pamėlsta, pradeda dusti. Gali atsirasti traukuliai, ištikti net mirtis.

Pernai KVSC specialistai atliko cheminius (nustatė amoniako, nitritų ir nitratų kiekį) ir mikrobiologinius tyrimus 426 Kauno apskrities šachtiniuose šuliniuose. Higienos normos reikalavimų, skirtų nėščiosioms ir kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus, bent viena analite neatitiko 89,20 proc. tirtų šulinių.

KVSC tyrimų duomenimis, 2005 m. Kauno apskrityje 80,58 proc. tirtų šulinių vanduo buvo nesaugus vartoti nėščiųjų ir kūdikių iki 6 mėnesių amžiaus maistui dėl padidintos taršos nitratais, 45,08 proc. – dėl padidintos taršos nitritais. Leidžiama amoniako koncentracija higienos normą viršijo 4 Kauno apskrities šuliniuose.

Pagal Lietuvos higienos normą HN 48: 2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai”, vandenyje, kuris vartojamas kūdikių maistui, nitratų koncentracija turėtų būti iki 10 mg viename litre, nitritų – iki 0,02 mg viename litre.

Tyrimai rodo, kad kai kurių šulinių vanduo Kauno apskrityje viršijo ir suaugusiesiems leidžiamą normą. Per didelė nitratų koncentracija suaugusiesiems nustatyta 43,88 proc. (norma iki 0,5 mg/l), nitritų (norma iki 50 mg/l) – 1,92 proc. tirtų šulinių. Kai viršijamas higienos normoje nustatytas šilumai atsparių koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių (E coli) kiekis, vandens vartotojui kyla pavojus susirgti salmonelioze ar dizenterija. Mikrobiologiškai rasti užteršti penktadalis tirtų Kauno miesto ir rajono bei visos Kauno apskrities šachtinių šulinių.

Kauno mieste ištyrus 10 šachtinių šulinių, vandens tarša nitritais ir nitratais higienos normą viršijo dviejuose šuliniuose Aleksote, trijuose – Vilijampolėje ir trijuose – Vaišvydavoje. Kauno rajone 2005 m. ištirti 67 šachtiniai šuliniai. Beveik trečdalis jų viršijo leidžiamą nitritų koncentraciją (nėščiosioms ir kūdikiams iki 6 mėnesių amžiaus), daugiau nei du trečdaliai – nitratų. Garliavoje ir jos apylinkėse buvo tirti 22, Zapyškyje ir jo apylinkėse 16 šulinių.

KVSC specialistai sako, kad pagrindinė šulinių vandens taršos priežastis – netinkamas jo įrengimas ir priežiūra. Kasant šulinį labai svarbu parinkti jam aukštesnę vietą, kad požeminis vanduo būtų aukščiau taršos šaltinių, o tvartas, tualetas, tręšiami daržai ir sąvartynai – žemiau šulinio.

Visuomenės sveikatos specialistai pataria geriamąjį vandenį šuliniui imti iš gilesnių, artezinių, vandeningų sluoksnių. Tarp šulinio ir gyvenamojo namo privalomas ne mažiau kaip 7 metrų atstumas, nuo garažo, šiltnamio, nuotekų tinklų – 10 metrų, nuo tvarto, mėšlidės, kompostavimo aikštelės, fekalijų išgriebimo duobės – 25 metrai. Šulinio rentinyje neturi būti plyšių, jį būtina uždengti sandariu dangčiu, aplink jį įrengti apsauginį molio sluoksnį. Vieną kartą per metus šulinį reikia išvalyti nuo dumblo, dezinfekuoti ir patikrinti jo sandarumą. Vandenį semti tik tuo pačiu kibiru.