Aptariant didelio avaringumo Lietuvoje priežastis, dažnai minimas vairuotojų agresyvus elgesys kelyje. Kaip suprasti terminą – „agresyvumas kelyje”?
Viena iš žodžio „agresija” reikšmių – užpuolimas, tyčinis prieš ką nors nukreiptas veiksmas.
„Agresoriai”
Keliuose agresyvumas dažniausia pasireiškia piktybiniu kitiems eismo dalyviams kliudančiu ar pavojų sukeliančiu elgesiu. Tiesa, „iš prigimties” agresyvių vairuotojų, kaip teigia specialistai, nėra daug – laikoma, kad Vakarų Europos šalyse tokių esama iki 6 proc., maždaug kas penkioliktas-šešioliktas vairuotojas linkęs elgtis agresyviai.
Lietuvoje specialūs šios srities tyrimai nebuvo atliekami, bet, manau, būdami nuolatiniai eismo dalyviai galėtume teigti, kad agresyvių vairuotojų turime kur kas daugiau – gal kokius 15 proc., arba kas šeštą prie vairo.
„Agresorius” galima skirstyti mažiausiai į dvi grupes. Vieni jų iš tikrųjų nebodami nieko, net elementaraus saugumo principų, jei tik gali, viršija greitį, pavojingai manevruoja, sprausdamiesi tarp automobilių, „stumdami buferiu”, jų manymu, per lėtai važiuojančiuosius, „keršydami” nedavusiems kelio staigiai stabdydami „prieš nosį”, lenkia iš dešinės net kelkraščiu. Štai šiuos vairuotojus pastebime visi ir gana vieningai smerkiame, nors neretai ir patys juos mėgdžiojame…
„Užsispyrėliai”
Kita grupė kažkaip mažiau pastebima, o ir vertinama ne taip griežtai. Tokius vairuotojus sąlygiškai galėtume vadinti užsispyrėliais ar savo teisių žinovais. Visi esame susidūrę su jais, atkakliai važiuojančiais kaire kelio juosta nedideliu greičiu ištisus kilometrus, nepasitraukiančiais nei per centimetrą dešiniau, kad palengvintų priešpriešiais važiuojančiam lenkimo manevrą, stovėjimo aikštelėse statančius savo automobilį taip, kad jis užima dviejų vietą ir panašiai.
Dauguma linkę laikyti juos tiesiog nemokšomis ar žiopliais, tačiau nenorėčiau su tuo sutikti. Aišku, visi kažkada buvome nepatyrę, važinėjome lėčiau, manevravome nevikriai. Bet jei žmogus ir po dešimties vairavimo metų taip važinėja, čia jau kažkas ne taip. Kaip ir anksčiau minėti „agresoriai”, šie „teisuoliai” demonstruoja savo nenorą elgtis kaip visi, sąmoningai kliudo kitiems ir dar piktai džiūgauja: „Ką jūs man padarysite?”…
Iš tiesų, taisyklių jie lyg ir nepažeidė, tik sunervino keliolika ar keliasdešimt kitų vairuotojų, kurie, neapsikentę, pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus arba kur nors toliau patys pasielgė agresyviai su niekuo dėtu vairuotoju. Todėl jie nė kiek ne mažiau pavojingi, kaip „lakstytojai”, nes neatsižvelgia į kitus eismo dalyvius, paiso tik savo norų ir savo patogumo.
Priežastys
Agresijos kelyje priežastys būna įvairios. Tai ir nuolat didėjantys transporto srautai bei su tuo susijusios grūstys gatvėse, nuovargis grįžtant namo po darbo, provokuojantys kitų eismo dalyvių veiksmai. Juk, sutikite, labai erzina, kai sustojus prie pėsčiųjų perėjos, ja einantis sveikas tvirtas jaunuolis tyčia eina lėtai, koja už kojos, net stabteli – mat, tai jo teisė. Galima beveik garantuoti, kad praleidęs porą tokių „lėtaeigių” kitoje perėjoje dažnas vairuotojas jau nestabdys praleisti pėsčiąjį, o jei yra bala, tai dar ir tyčia pasuks per ją…
Agresyvumą labai dažnai sukelia paprasčiausias lenkimas, ypač jei mažas automobilis ima lenkti galingesnį. Tada situacija „ima kaisti” – greitį didina abu, abu ima elgtis neapgalvotai, agresyviai.
Priežasčių galima vardyti ne vieną. Ir vargu ar ką nors greitai padarysime – eismas šiandien toks, koks yra.
Vis dėlto norėčiau patarti – jei norite saugiai važinėti, saugiai grįžti namo iš ilgos ar trumpos kelionės, nepasiduokite emocijoms, kitų eismo dalyvių provokacijoms – tegu „lakstytojai” lekia sau, tegu „teisuoliai” važiuoja kaip nori – aplenkite juos patogiu saugiu momentu, neatsargius pėsčiuosius ir dviratininkus įspėkite signalu, o patys kelyje elkitės taip, kaip norėtumėte, kad kiti su jumis elgtųsi.
Ir kelionė bus bent kažkiek ramesnė…