Šventoji žemė – karo žemė, bent jau tokia buvo per pastaruosius beveik šimtą metų. Ar kas prisimena bent savaitę ramybės ir taikos šiame regione? Žinios iš Vidurio rytų kaip visada tos pačios – apie terorą, kerštą, sprogimus, žuvusius…
Žiniasklaida, politikai ir komentatoriai, išrasdami vis naujus taikos planus, klausia, kaip ir kada gi visa tai baigsis – kiek dar reikia savaičių, mėnesių, metų liesis kraujas, o bet kokie politiniai sprendimai liks paviršutiniški ir laikini? Regis, išbandytos visos teorinės taikos kūrimo koncepcijos, visi diplomatiniai triukai. Praktika rodo, kad Šventojoje žemėje jokia teorija negalioja.
Atsakymas į klausimą, kas bus, beje, aiškus. Nieko nebus. Jei ir kas pasikeis, tai labai negreit. Sprendimas – tikrai ne dabartinių politikų ar diplomatų rankose.
Pirmiausia, joks pozityvus sprendimas neįmanomas, nes noras nugalėti daug stipresnis už norą spręsti ir išspręsti.
Arabai negali laimėti, nes savo pergalę tapatina su utopine žydų valstybės sunaikinimo idėja. Sunaikinimo galima tik norėti, nes pergalei pasiekti trūksta išteklių, jėgos ir logikos. Už tai galima tik kariauti. Kariaujantys arabai taip pat neišnyksta, o kartu su jais tarpsta ir regiono arabų identiteto dalis – neapykanta žydų valstybei.
Žydai, kad ir kaip jiems ir sektųsi ar nesisektų, neturi teisės pralaimėti, nes jie žydai – Antrasis pasaulinis karas baigėsi dar ne taip seniai, kad pasaulis galėtų leisti žydams pralaimėti. Jei arabai mano, kad galėtų, skaudžia klysta – visas karines žydų pergales tarptautinė bendrija tyliai visada sveikina, todėl arabams Izraelio valstybė neįkandama.
Bandymas susitaikyti buvo palaimintas Nobelio taikos premija, tačiau jis truko labai trumpai. Po taikos architekto žūties regiono politikų dauguma ryžosi ne tęsti jo žygį, o tyliai pripažinti, kad tai buvo neįmanoma misija – susitaikyti pasiūlyta per anksti ir ne tiems, kurie susitaikyti tikrai nori.
Antra – Vidurio rytų konfliktas buvo ir tebėra didžiausių globalinių priešpriešų bandymų laukas. Šaltojo karo metais čia buvo galima modeliuoti, kas būtų, jei sovietai ir amerikiečiai išties imtų kariauti. Modelis patenkino pasaulio tvarkos kūrėjus – Izraelio pergalės mūšio lauke rodė, kas yra stipresnis, tačiau pergalių politinės pasekmės taip ir liko nepripažintos.
Dabar Vidurio rytai – civilizacijų konflikto modelis. Techninį karą galima laimėti, bet civilizacijų konflikte pergalė reiškia ne karinio pranašumo įrodymą, o visos civilizacijos (kultūros, papročių, vertybių) sunaikinimą. Nė viena didžiųjų dabartinių civilizacijų nūdienos sąlygomis nesunaikinamos.
Atrodo, kad Izraelio technologinis pranašumas leis fiziškai laimėti ir šį karą. Tačiau XIX amžiaus mąstytojas Karlas von Clausewitzas tikriausiai buvo teisius, mokydamas, kad pergalė mūšio lauke neatneša laimės ir tik sukelia norą siekti revanšo.
Libane karas baigėsi tik tuomet, kai ten beveik nebeliko siekiančiųjų revanšo. Į pietus nuo Libano jų dar labai daug. Tad ir žinios iš šio regiono dar ilgai bus apie karą.