Aš – „supermenas”! Atnaujiname save iki superžmonių

Visi aplinkui tvirtina, jog sau į alkūnę neįkąsi, savo šešėlio neaplenksi ir aukščiau bambos neiššoksi. Tačiau dar nuo Ikaro laikų homo sapiens bando išsiveržti už žmogaus galimybių ribų. Transhumanistai kalba apie būtinybę perdaryti žmogų iš vidaus, į pagalbą pasitelkus bio- ir nanotechnologijas. Šiais laikais egzoskeletai ir kiti „supermeno” kostiumai – jau nebe fantastika. Išorinis atnaujinimas – tikras atradimas tiems, kas mato perspektyvą tapti „kiborgu”.

Egzoskeletais vadinami robotizuoti kostiumai, paprastus žmones paver­čiantys tikrais galiūnais ir spartuoliais. Šie įrenginiai aptinka žmogaus raume­nų įtempimą ir į dirbtinius mechaninius „raumenis” perduoda komandas.

Jie perima pagrindinį krūvį, kartu pa­didindami žmogaus fizinę jėgą ir ištver­mę. Dažnai, užsimovus egzoskeletą, žmogus tampa šoklesnis ir greitesnis.

Gamtinio egzoskeleto pavyzdžiai yra chitininiai vabzdžių šarvai. Žmogus apie išorinį skeletą rimtai susimąstė tik viduramžiais. Riterių šarvai buvo pa­tikima apsauga, tačiau jie buvo sunkūs ir varžė judesius.

Tobulė­jant gamybai ir karinėms technologi­joms, praėjusio amžiaus viduryje su­sidomėjimas egzoskeletais vėl išaugo. Rašytojai fantastai idėją plėtojo, o jei ko trūko, sugalvojo už mokslininkus.

Egzoskeletai fantastikoje

Robertas Hainlainas savo romane „Žvaigždžių desantas” (1959) pirma­sis ateities pėstininkus aprengė egzos­keletais.

„Gorilos hidrocefalės” su gre­mėzdiška amunicija lyg žaisdamos šo­kinėjo per dangoraižius bei liejo prie­šininką ugnimi. Šarvuoti kareivių kos­tiumai buvo autonominės gyvybės už­tikrinimo sistemos su deguonies ir ge­riamojo vandens atsargomis.

Šalme bu­vo įtaisytas monitorius. Mygtukus rei­kėjo spaudyti smakru, o komunikavimo sistema aktyvavosi kramtant bur­noje esantį sensorių.

Paskui ėjo Geležinis žmogus ir Dakta­ras Dūmas iš Steno Ly komiksų. Iš ja­poniškų animacinių filmukų ir komik­sų atėjo gigantiški koviniai robotai.

Fil­me „Svetimi” leitenantė Ripli, pasinau­dojusi krovikliu „Caterpillar P-5000”, pri­plojo gleivėtą šnypščiantį svetimą. Vi­sai neseniai trečiojoje „Matricoje” pa­sirodė pilotuojamos apsauginės plat­formos.

Gremėzdas prabudo

Įdomu tai, jog kaip pagrindas „Sve­timų” krovikliui buvo panaudotas rea­lus egzoskeletas „Hardiman”, kurį 1965 metais pradėjo kurti kompanija „Ge­neral Electric”.

Konstrukcija operato­riaus jėgą turėjo padidinti 25-30 kar­tų. Jau pirmųjų išbandymų metu „Har­diman” aplinkiniams sukėlė nebylų siaubą.

Žmogus pasislėpdavo po sun­kiomis metalinėmis sijomis ir sunkiai judino du hidraulinius čiuptuvus. 1970 metais vienas iš jų jau veikė. Su juo buvo galima išspausti 300 kg svorio.

Vis dėlto inžinieriai nesiryžo įpūsti gy­vybės visai konstrukcijai. Visi bandy­mai priversti judėti kojas baigdavosi mistiškais metalo krūvos šokiais.

Eg­zoskeletas svėrė apie 700 kg ir bet kurią akimirką po savimi galėjo palai­doti operatorių. Kita problema, su ku­ria teko susidurti gamintojams, buvo portatyvinio tylaus energijos šaltinio paieška.

Filme kabelių šūsnys liko už kadro, o iš tikrųjų „Hardiman” elektros generatorių ir hidraulikos sistema už­ėmė visą kambarį. 1971 metais am­bicingasis „Hardiman” projektas buvo ga­lutinai užšaldytas.

Vėliau, 1980-aisiais, Los Alamoso la­boratorijos tyrinėtojas Džefris Mūras paskelbė egzoskeleto Pitman koncep­ciją.

Superkostiumas buvo skirtas ka­reivių apsaugai nuo visų šiuolaikinių – terminių, cheminių, bran­duolinių ir biologinių – ginklų.

Egzoskeleto kon­strukcija leido nešti sunkią amuniciją, įskaitant prieštankinę ir priešraketinę ginkluotę, o iš keramikos pagaminta neperšaunama liemenė sulaikydavo 50 milimetrų kulkas.

Būtent šis eg­zoskeletas ir tapo „Body Armor Powered”, prie kurio šiuo metu dirba JAV ar­mijos tyrimų laboratorijos, koncepci­jos pagrindu.

Vienas, du, imam

Egzoskeletas puikiai dera prie atei­ties superkareivio vaizdo. Nuo 2000 metų amerikiečių vyriausybinė agen­tūra DARPA finansuoja nacionalinę eg­zoskeleto sukūrimo programą.

Kūrime dalyvauja Kalifornijos Berklio universi­tetas, Nacionalinė Ouk Ridžo labora­torija, tyrimų grupė „Sarcos” iš Solt Leik Sičio ir kompanija „Millennium Jet”. Jau kitais metais su bandomai­siais pavyzdžiais bus atliekami lauko išbandymai.

Rankinių manipuliatorių kūrime mokslininkai dar anksčiau pasiekė gerų rezultatų. Štai kodėl Berklio universi­teto tyrinėtojai pradėjo nuo kojų.

Apa­tinėms galūnėms skirtas egzoskeletas BLEEX — tai plieniniai kojūkai, kurie pritvirtinami prie kareiviškų batų pado ir tvirtinami šiek tiek aukščiau kelio.

Kai operatorius sulenkia koją, karka­sas išsikiša 15 cm. Likusiose padėty­se egzoskeletas glotniai priglunda prie galūnės ir beveik su ja susilieja.

Mai­tinimo blokas ir kuprinė kabo už nu­garos, o diržai permesti per krūtinę. Šie trys taškai ant žmogaus kūno tvir­tinimui buvo pasirinkti ne atsitiktinai.

Taip galima gana ilgai nešioti krūvį be nuospaudų ir mėlynių. 40 sensorių tin­klas be pertraukos analizuoja opera­toriaus judėjimą.

Ši informacija realiu laiku subėga į centrinį kompiuterį, o 6 hidrauliniai mechanizmai perskirsto krūvį taip, kad būtų išlaikyta pusiau­svyra.

Kaip ir numatė Hainlainas, no­rint naudoti egzoskeletą, nereikia spe­cialių įgūdžių. Nėra jokių valdymui skir­tų vairalazdžių ar klaviatūrų.

Vaikščiodamas žmogus, pats to ne­suvokdamas, atlieka sudėtingiausius matematinius skaičiavimus.

Netgi šiuo­laikiniams kompiuteriams tokia užduo­tis yra neįkandama. Sujungus žmogaus galimybes ir mechaninių raumenų jė­gą, mokslininkai atsikratys daugybės problemų.

Gigantiški šuoliai

Kai į mūsų mokyklą atvežė naują sportinį inventorių, mergaitės išgraibstė šokdynes, o berniukai — naujutėlai­čius krepšinio kamuolius.

Mano žvilgs­nis iš karto nukrypo į žalios spalvos ag­regatą, ant kurio buvo parašyta „Žio­gelis”. Spyruoklė nuo mano svorio ne­norėjo išsitiesti, tačiau manęs jau nie­kas negalėjo sustabdyti.

Žviegdamas pasiutusiu balsu aš laksčiau po salę ir iš laimės buvau devintam danguje.

Vė­liau, matydamas bėgiojančius aukšta­ūgius, aš pagaudavau save mąstant: „Kaip greitai aš bėgiočiau, jeigu bū­čiau šiek tiek aukštesnis”.

Atsakymas atėjo iš kompanijos „Applied Motion”, kuri sukūrė egzoskeletą „Springwalker”. Paprasta konstrukcija lyg ir pailgina ko­jas ir prie jų prideda dirbtinį raumenį. Gudri svirčių sistema leidžia paskirsty­ti žmogaus svorį, o spyruoklė su kiek­vienu žingsniu stumia jį į viršų.

Taip ga­lima pasiekti iki 30 km per val. greitį. Vie­nintelė naudojama spyruoklė neleidžia pintis kojoms, todėl eisena su „Springwalker” egzoskeletu — kaip supermodelio. Ateityje planuojama nuo bateri­jų pereiti prie elektrinių variklių.

Vis dėlto „Springwalker” labai bran­gus ir gremėzdiškas dalykas, o juo nau­dojantis kyla siaubingas triukšmas. Argi tai septynmyliai batai arba skraidantys Apolono sandalai? O tokių yra? Be abejo, kad yra.

Pavyzdžiui, „Power Skip” ir „Kangoo Jumps” su ant pado sumon­tuotomis ilgaamžėmis spyruoklėmis. Krūvis ėjimo metu sumažėja 60-70 proc. Šuolių aukštis – iki 2 metrų. Iš šono atrodo, kad kengūrų banda traukia prie girdyklos. Abu modelius galima laisvai įsigyti parduotuvėse ir internete atitin­kamai už 850 eurų ir 200 dolerių.

TSRS žurnaluose pirmasis apie grei­taeigius batus parašė žurnalas „Tech­nika – jaunimui”, ir taip buvo dar 1976 metais. Šiandien įrenginys „Sai­gak” jau gaminamas (mažo tiražo ga­myba). Nuo konvejerio nukeliavo 30 naujutėlaičių „kerzų”. Batai veikia pa­gal dyzelinio variklio principą. Po pėda sumontuotas vidaus degimo mikrovariklis.

Kai žmogus daro žingsnį, stū­moklis cilindre suspaudžia degųjį mi­šinį. Įvyksta sprogimas, kuris koją stu­mia į viršų. Taip žmogus pakyla į ketvirčio metro aukštį ir nuskrieja į 3 met­rų tolį. „Saigak” leidžia pasiekti nuo 20 iki 50 km per val. greitį. 100 km pasibė­giojimui išeikvojamos 2 stiklinės ben­zino. Batų poros svoris – 2,3 kg.

Ne taip seniai sukurtas žieminis greitaei­gių batų variantas su spygliais. Už savo kūrinį rusų mokslininkai nori 100 mili­jonų dolerių. „Saigak” kaina parduotu­vėje gali būti iki 300-400 dolerių.

Žmogus raketa

Prie karnavalinio „Supermeno” kostiu­mo pridedama viena idiotiškiausių in­strukcijų pasaulyje: „Šio kostiumo „ne­šiojimas” nepadės pakilti į orą”.

Ne­daug kas žino, jog reaktyvinės kupri­nės „Jet Pack” arba „Rocketbelt” iš tikrųjų egzistavo. Kai kurios jų veikia iki šiol. „Rocketbelt” buvo sukurtos JAV 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Nesuradus praktinio kovi­nio pritaikymo, jie pakliuvo į Čako Noriso dublerio Hovardo Gibsono rankas.

Šiandien žinomos mažiausiai trys re­aktyvinės kuprinės. Dvi iš jų priklauso kompanijai „Rocketman Inc.”. Nuo 1980 m. ji šokiruoja žmonių mi­nias nerealiais piruetais ore ir gauna po 25000 dolerių už pasirodymą. Pa­tys žymiausi skrydžiai vyko Disneilen­de, 1984 metais Los Andžele atida­rant olimpines žaidynes ir Maiklo Džek­sono turnė metu.

Trečioji RB-2000 modelio kuprinė pasaulį išvydo 1995 metų sausį pasistengus žmonėms, ku­rie anksčiau dirbo Gibsonui. Naujasis „Rocketbelt” buvo surinktas tiesiog Hiustono garso technikos parduotuvėje.

Sukūrimas kainavo 100 000 dolerių. Bandymus atliko seniausias „Rocket­belt” pilotas pasaulyje, „žmogus raketa” Bilas Sjutoras. Pakilimo metu jis pasiekė 112 km per val. greitį ir pakilo į 60 metrų aukštį.

Bendras skrydžio lai­kas truko 30 sekundžių, o tai 9 se­kundėmis ilgiau nei su pirmosiomis kuprinėmis. Tačiau istorijos tęsinys virto kriminalu. Žmonės vienas po kito mi­rė už metalą.

Paskutinį kartą RB-2000 matė švenčiant „Houston Rockets” per­galę NBA čempionate 1995 metų birželį. Tolimesnis jos likimas nežinomas. 1999 metais „Rocketbelt” sukūrimu už­siėmė entuziastų grupė iš Alabamos ir Misisipės. Greičiausiai entuziazmas baigėsi dar detalių paieškos etape.

Mielas Karlsonai

Po „Betmeno” ir „Supermeno” pasauli­nio skraiduolio vardas teisėtai priklauso Karlsonui.

Būtent su juo dažniausiai ir lygindavo skraidantį aparatą „SoloTrekXFV”. 2000 metų gruodį asmeninis sraigtas­parnis su dviem propeleriais pirmą kar­tą atitrūko nuo Žemės paviršiaus. Tie­sa, jis pakilo vos 60 cm. Skrydis truko 26 sekundes.

Greitai buvo pranešta apie naują prototipą. Vietoje dvitakčio stūmoklinio variklio atėjo vidinio degimo va­riklis. Gaminant pagrindinius mazgus, pir­menybė vietoje aliuminio buvo teikiama titanui.

Daugkartinių bandymų metu trys pilotai bendrai priskraidė 63 valandas, taip pat ir tuomet, kai vėjo greitis siekė 12 mazgų. Kūrėjai sėkmingai raportavo DARPA už 2/3 kūrimo etapų, tačiau 2002 gruodį „SoloTrek” netikėtai patyrė avariją.

Kalbama, jog nuo lietaus su­minkštėjo aparatą su žeme rišančios virvės, kurios paskui pakliuvo į tuneli­nius ventiliatorius. DARPA nepriėmė jo­kių pasiteisinimų. „SoloTrek” buvo pado­vanotas Kalifornijos aviacijos muziejui.

2003 metų rudenį, tik šį kartą nepri­rištas, pakilo modelis „Springtail EFV-4”. Skraidantis aparatas pasiekia iki 100 km per val. greitį. Maksimalus skrydžio nuo­tolis – 120 km. Aukščio didinimo grei­tis – 550 m per min.

Rusiško Karlsono garbė atiteko vienviečiam desantiniam šturmo sraigtasparniui „Jula”. Omsko aerokosminės įmonės „Poliot” gaminys turi teleskopinės konstrukcijos fiuze­liažą ir dviejų menčių keliamą sraig­tą su esančiu ant menčių reaktyvi­niu varikliu.

Iki kuprininio sraigtaspar­nio „Julai” toloka vien todėl, kad pas­taroji turi sėdynę ir amortizatorius. Beje, „Jula” yra naujas žvilgsnis į kon­cepciją, kurios šaknys siekia 1922 metus.

Kaip pasakojo šio aparato autorius Viktoras Kotelnikovas, sun­kiausia buvo įveikti išcentrinę jėgą. Ji variklių svorį padidindavo šimtus kartų, o tai galėjo sukelti konstruk­cijos griuvimą. Sprendimas buvo pa­siskolintas iš Leonardo da Vinčio. Aparatas skraido su visais kuro tipais, išskyrus acetoną.

Už sėdynės įtaisy­tas balionas su dujomis, skirtas ava­riniam nusileidimui. Po sparnais — raketų tvirtinimai. Šuolių iš lėktuvo metu sraigtas už nugaros gali išsi­skleisti automatiškai. „Julos” masė – vos 20 kilogramų. Supakuotas sraig­tasparnis pavirsta į pusantro metro dy­džio pakuotę. Skrydžio nuotolis – 300 km, maksimalus greitis – 120 km per val., aukščio riba – 1000 m. Kaip rašoma forumuose: „Skelbkite kainą”. Uždari „Julos” bandymai bu­vo atliekami dar 2002 metais.

Vietoje pabaigos

Jeigu „supermenas” toks kietas, kodėl jis savo raudonas kelnaites nešioja ant kelnių? Šiuolaikinės technologijos iš pa­grindų pakeitė supratimą apie „superme­nus”. Šiandien tikrasis „supermenas” – tai ne vaikas su geležiniais raumenimis ir net ne akiniuotis, grūdantis į galvą naudingą ir nenaudingą informaciją.

„Super­menas” yra tas, kuris lieka ant bangos keteros ir nebijo žvilgtelėti į ateitį, kuris naudoja paskutinius civilizacijos pasie­kimus, norėdamas pakeisti save ir supantį pasaulį. Yra šimtai būdų, kaip aki­mirkai pakilti virš visų ir tapti superžmogumi. Nori patikrinti, ką tu iš tikrųjų sugebi? Pirmyn!