Poetė Dalia Kudžmaitė-Balsienė, žvelgdama į savo gyvenimą, lygina jį su pasaka, kurioje yra ir skausmo, ir džiaugsmo. Kalba apie savo tėvų meilę, apie savo vyrą, sūnų, apie kūrybą.
Poetė sutinka, kad romantiškam, palankiai į pasaulį žiūrinčiam žmogui – sunku. Tačiau tikisi, kad ir sūnus bus panašus į savo mamą.
Gyvenimas jai – lyg pasaka. Jame telpa ir siaubą keliantys slibinai, ir nuostabūs stebuklai. Gyvenant tokią būtį, reikia mokėti šypsotis ir mylėti.
Liepos 4-ąją D.Kudžmaitės-Balsienės jubiliejinis vakaras. Penkiasdešimtmetis.
Liepą po ilgos 14 metų pertraukos vaikus pasieks ir nauja poetės knyga – „Vaikeli, leiskis į kelionę”.
Dalia apibūdinama kaip trapi moteris, turinti gyvą vaikystės jausmą. Noras kurti atsirado anksti vaikystėje žaidžiant nesibaigiančius žaidimus, žavintis gamtos grožiu.
Poetė kaip brangią relikviją saugo sąsiuvinį, kuriame jos tėvas – Gargždų garbės pilietis, literatas, buvęs tremtinys Jonas Kudžma užrašė pirmąjį septynmetės Dalios eilėraštį „Pavasaris”.
Nuolat besišypsanti moteris kalbėjo apie vaikystę, gyvenimą kaip pasaką ir poeziją vaikams.
– Kai kuriems vaikystė – tik malonūs, širdies virpulį sukeliantys prisiminimai. Nežinia net – buvę ar nebuvę. Kas Jums yra tas gyvenimo tarpsnis?
– Vaikystė įsiminė amžiname judėjime. Visur lakstydavau, nuolat judėdavau. Pamenu seną geležinkelį, žolės kupstus, kurių kiekvieną turėdavau pasveikinti, mišką, takelius.
Vakarais žaisdavau su ilgėjančiais šešėliais. Pakalbindavau kiekvieną ir atsiliepdavau už juos, duodavau jiems vardus, jie jungdavosi į šeimas.
Labai mėgau vaidinti. Kurdavau spektaklius ir įgarsindavau visus veikėjus pati.
Šviesiausias atsiminimas iš vaikystės – močiutė. Ji man davė viską, kas gražiausia. Išmokė mylėti žmones. Močiutė – pats optimistiškiausias žmogus, kurį aš pažinojau. Kokios vaikystės ar paauglystės problemos bekamuodavo, ji visada mokėjo su manimi kalbėti.
Įdomu buvo. Gyvenau perskaitytomis knygomis, buvau gamtos vaikas. Greitai įsimylėdavau.
– O kada baigiasi vaikystė?
– Vaikas pats tai supranta. Ilgai galima būti vaiku. Aš pati ilgai buvau vaikas. Man atrodo, kad mano vaikystė baigėsi su mano pirmosios knygos išleidimu („Iš jūsų šilumos”). Man tada buvo 25-eri.
Ilga vaikystė mūsų šeimoje paveldima. Mano sūnus, paklaustas, ar tiki Kalėdų Seneliu, atsako, kad norėtų tikėti.
Verta tikėti vaikyste, vaikystės idealais, vaikystės pasakomis, vaikiškomis tiesomis. Tas tikėjimas daug kur gali padėti. Skaudu, kad dabartinis žmogus – dažnai ciniškas ir visai neromantiškas, bet – ką padarysi, kad jis toks yra.
Šiais laikais pakanka bukumo, žiaurumo ir cinizmo. Todėl man patinka paaugliai, kurie nori išsiskirti savo vidumi ir savo išore, kurie streikuoja prieš šį pasaulį.
Bet nedaug tokių, kurie turi savyje daug grožio, atjautos kitam, gražaus pasaulio suvokimo.
– Buvote mokytoja, jau daug metų dirbate Klaipėdos viešosios bibliotekos vaikų skyriuje. Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?
– Vaikai buvo man artimiausi. Jie vis dėlto betarpiški, daug klausinėjantys, smalsūs. Jie mažiau abejingi negu suaugusieji. Vaikai sugrąžina mane į vaikystę, į tą „prarastąjį rojų”.
Vaikai nepersisunkę nuobodulio. Jie man labai gražūs.
Vaikai kaip nerūpestingi drugeliai, skrendantys į žvakės liepsną.
– Pirmoji Jūsų knyga buvo skirta suaugusiems. Kodėl kitas rašėte vaikams?
– Pirmoji knyga buvo skirta romantiškam jaunam žmogui. Vaikams pradėjau rašyti todėl, kad man visada patiko poezija vaikams. Be to, muzikavau muzikos mokykloje. Tai tas skambesys ir užbūrė.
Kadangi dirbau mokykloje, vėliau bibliotekoje, labai suartėjau su vaikais. Tai buvo akstinas pradėti jiems rašyti.
Vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiems, nes vaikai reiklesni, jie pasveria kiekvieną žodį
– Paskutinė knyga „Vaikeli, džiaugsmo vyturėli” buvo išleista prieš keturiolika metų. Kodėl tokia ilga tyla?
– Tikrai ilgai nerašyta. Tai todėl, kad mano tėvai sunkiai laikosi. Abudu serga. Labai prabangu rašyti eilėraščius tokiu metu.