Dvidešimtmetis sunkiaatletis Artūras Skavičius, ne kartą gerinęs šalies rekordus ir nuolat garsinantis miestą puikiais sportiniais pasiekimais pasaulio ir Europos čempionatuose, įsitikinęs, kad talentas pasireiškia tik kruopščiai dirbant.
„Siekdamas aukštumų negali pasakyti, kad šiandien esi pavargęs ar ruošiesi su draugais linksmintis. Tiesiog įkali sau į galvą, kad į treniruotes reikia eiti – nori to ar nenori. Mano manymu, visada per varžybas reikia mąstyti ne apie kokią penktą ar trečią vietas, o nuolat siekti pirmosios. Tik užsispyrėliškai visomis išgalėmis atsidavęs sportui gali pasiekti aukštumų”, – mano neseniai Kinijoje tarp pasaulio bendraamžių septintąją vietą iškovojęs A.Skavičius.
Aukoja miegą
Nors vaikinas kasdien treniruojasi po keturias penkias valandas (dvi treniruotės po 2-2,5 valandos – aut. past.), tačiau neapleidžia ir Klaipėdos universitete pirmus metus „kremtamų” kūno kultūros ir sporto pedagogikos mokslų.
„Norint viską galima suderinti. Jei universitete atsiskaitymas, tiesiog aukoju miego valandas, anksčiau atsikeliu ir pasimokau. O jei tenka eiti į ypač svarbias paskaitas, stengiuosi treniruotę atlikti anksčiau. Be abejo, kartais pavargstu nuo viso to ritmo, tačiau tai jau yra įaugę į kraują. Vargu ar mėnesį ištverčiau be treniruočių, tuomet, ko gero, pradėčiau kilnoti akmenis”, – juokavo sportininkas.
Pašnekovas teigė, kad, net vieną dieną praleidęs treniruotę, jaučiasi lyg nesavas. „Atrodo, lyg kažko trūktų, tuomet susidaro toks įspūdis, lyg dieną praleidau visiškai nenaudingai”, – dalinosi savo jausmais vaikinas.
Gėrimų atsisako
Paklaustas, ar vasarą nebūna apmaudu, kai tenka lieti prakaitą sporto salėje, o tuo metu bendraamžiai gamtoje kepa šašlykus ar nerūpestingai leidžia laiką paplūdimiuose, vaikinas tik atsidūsta ir nė kiek nenusivylusiu balsu atrėžia: „Visko būna, tačiau su tuo jau susitaikiau ir apie pramogas stengiuosi net nemąstyti. Turiu savo užsibrėžtą tikslą, kuris man yra svarbesnis už vienadienes linksmybes. Nuėjau jau tokį kelią, man nebėra kur trauktis, reikia tik dar labiau stengtis ir judėti į priekį. Be abejo, su Lietuvos sunkiaatlečių rinktine kartais nueiname ir į pajūrį ar į kokį naktinį klubą, tačiau saikingai. O taurelės nekeliu net per šventes”, – pasakojo nė kiek neabejojantis savo pasirinktu keliu 20-metis vaikinas.
Tačiau jis neslėpė, kad prieš kelis metus, kai dar gyveno savo gimtajame mieste Rokiškyje, atsispirti draugų kvietimams eiti į šokius ar į gimtadienius buvę ypač sunku. „Tuomet buvo vos 18 metų. Juk tokio amžiaus jaunimas nori pramogauti ir linksmai leisti laiką. Tačiau, bėgant metams, atsirenki prioritetus ir supranti, kuriems dalykams reikia skirti didžiausią dėmesį”, – sakė rimtai į gyvenimą bei sportą žvelgiantis sunkiaatletis.
Talentą įžvelgė treneris
– Kaip susidomėjai sunkiąja atletika?
– Prieš šešerius metus šia sporto šaka pradėjo užsiminėti draugas. Nuolat įkalbinėdavo, kad treniruotis kartu su juo eičiau ir aš, tačiau šis pasiūlymas iš pradžių visiškai negundė. Bet draugas buvo atkaklus ir vieną dieną įkalbėjo kartu nueiti į sporto salę. Prisipažinsiu, pajutau, kad šis sportas skirtas man. Taip nuo tos dienos nepraleidžiu nė vienos treniruotės, o draugas jau prieš trejus metus atsisveikino su sunkiąja atletika.
– Tu gimei ir užaugai Rokiškyje. Kokie keliai Tave nuvedė į Klaipėdą?
– Prieš dvejus metus vykusiose sunkiosios atletikos varžybose mane pastebėjo ir treniruotis Klaipėdoje įkalbėjo treneris Bronius Vyšniauskas. Kaip tik tuo metu baigiau vidurinę mokyklą, reikėjo mąstyti apie aukštąjį mokslą. O čia sudarytos puikiausios sąlygos treniruotis ir mokytis.
– Ne kartą gerinai šalies rekordus. Koks jausmas užplūsta sielą, kai supranti, kad Tavo rezultatas geriausias šalyje?
– Jausmas malonus. Tuomet supranti, kad visas treniruočių triūsas nenuėjo perniek. Tą jausmą galėčiau lyginti su mokinio patiriamu džiaugsmu gavus dešimtuką. Taip atsiranda stimulas pasitempti ir sau įrodyti, kad gali dar geriau.
Kaip į šventę
– Kilnodamas štangas jauti malonumą ar Tau tai tapo privalomu darbu?
– Daugiau malonumas nei darbas. Negi į darbą visada eičiau geros nuotaikos? Galiu pasakyti, kad į treniruotę einu kaip į šventę.
– Koks iškovotas titulas Tau pats brangiausias?
– Dar tokio titulo neturiu. Nors neseniai pasaulio čempionate tarp bendraamžių iškovojau septintąją vietą, esu tapęs ir Baltijos šalių čempionu, tačiau manęs šie titulai nedžiugina. Norisi geresnių rezultatų. Gal kada nors, jei pavyks papulti į olimpiadą ir joje tinkamai dalyvauti, sakysiu, kad pasiekiau tai, ko norėjau. Dabar apie titulus kalbėti dar anksti.
Ruošiasi čempionatui
– Kas labiau užgrūdina: pergalės ar pralaimėjimai?
– Pralaimėjimai. Tuomet atsiranda begalinis noras atsirevanšuoti ir įrodyti, kad esi neprastesnis. Nors pergalės džiugina ir įpareigoja dar labiau pasitempti, kad nenuleistum pasiektos kartelės.
– Kokių netikėčiausių ar linksmiausių situacijų yra nutikę varžybų metu?
– Naujausias nutikimas įvyko prieš kelias savaites, kai su treneriu vykome į pasaulio jaunimo čempionatą. Iš Frankfurto skridome į Kiniją. Visuomet varžybų dalyvius organizatoriai su plakatais pasitinka oro uoste, tačiau šįkart atskridę nieko panašaus neišvydome. Iš pradžių nesupratome, kas vyksta, kaip elgtis, kur eiti, ir panašiai. Galiausiai paaiškėjo, kad mes atvykome ne į tą miestą, skyrėsi tik viena miesto pavadinimo raidė. Gerai, kad po dviejų valandų į mums reikiamą vietą skrido kitas lėktuvas. Antraip vargu ar būčiau dalyvavęs pasaulio čempionate.
– Kaip pats vertini dabartinę savo sportinę formą?
– Vidutinė. Dabar jau po truputį ruošiuosi rugsėjo 4 dieną vyksiančiam Europos jaunimo iki 20 metų čempionatui. Šįsyk viliuosi patekti tarp prizininkų. Bet taip jau gyvenime būna: visada tikiesi kuo aukštesnių rezultatų, bet ne visada viską pavyksta šimtu procentų įgyvendinti.