Kalytės ir katytės draugystę sužlugdė motinystė

Šiandien iš dviejų neišskiriamų draugių liko tik kalytė, tačiau prisiminimai apie numylėtą katę Rudės atmintyje dar gyvi.

Užtenka tik ištarti Murklės vardą ir kalytė nerimastingai dairosi į visas puses, ieškodama katės. Murklės prisiminimas Rudės šeimininkus gelbsti ir tuomet, kai keturkojė pernelyg užsimiršta lakiodama lauke ir nebereaguodama į jokius prašymus sugrįžti.

Šeimininkės kviečiama Rudė suklūsta ir atbėga tik tuomet, kai išgirsta jau kurį laiką drauge su ja negyvenančios katės vardą.

Keista bičiulystė

Keista šuns ir katės bičiulystė užsimezgė prieš kelerius metus Šv. Valentino dienos išvakarėse.

Rudė į namus „atkeliavo” baltoje torto dėžėje, perrištoje raudonu kaspinėliu.

Prie verdamos kavos ir arbatos namiškiai, išėję pyrago, sugrįžo su gyvu torto dėžutės turiniu.

Vos atrišus kaspinėlį, iš dėžutės ištipeno mažas, į laputę panašus šunytis. Bandydamas apsiprasti jam nepažįstamoje aplinkoje šunelis amtelėjo kelis kartus, sukeldamas didžiausias vaikų ovacijas.

Kitos dienos pavakarę, matyt, lemtingoji Amūro strėlė pervėrė suaugusiųjų širdis, nes šie savo atžaloms leido į namus parsinešti ir mažą katytę Murklę.

Ypatingos dienos proga susitikę mažyliai nuo pat pradžių buvo vienas kitam draugiški ir atidūs: ėsdavo iš vieno dubenėlio, žaisdavo ir miegodavo kartu. Ne kartą iš mokyklos grįžę vaikai nerasdavo savo pietų.

Ūgtelėjusi Murklė užsliuogdavo ant virtuvinio stalo ir mėtydama rastus skanėstus žemyn dalydavosi grobį su Rude. Taip papuotavusios bičiulės šildydavosi saulės atokaitoje, laukdamos grįžtančių namiškių.

Išskyrė motinystė

Ne mažiau įspūdingos būdavo po darbų namo grįžtančių šeimos suaugusiųjų sutiktuvės.

Vos pasigirdus spynoje sukamam raktui ar durų skambučiui, tarpusavyje lenktyniaudamos bičiulės lėkdavo pasitikti savo šeimininkų. Tuo metu, kai Rudė šokinėdama ant dviejų kojų nuoširdžiai džiaugdavosi sulaukusi šeimininkų, Murklė sukdavo ratus apie namo „parkeliavusius” maisto nešulius.

Namiškiai juokaudami, kad katė įkūnija racionalųjį, o šuo – emocionalųjį pradą, tokias sutiktuves stebėdavo kas vakarą, išskyrus dažną savaitgalį, kai abi bičiulės būdavo išvykusios drauge su šeimininkais į gamtą.

Tuomet tarpusavio santykiai keisdavosi: Rudė tapdavo Murklės sergėtoja ir prižiūrėtoja, o ši nervingai miaukdama bandydavo išsivaduoti iš nepageidaujamos globėjos gniaužtų.

Murklei ištrūkus, Rudė lakstydavo it musę kandusi ir labai jaudindavosi dėl savo bičiulės. Katei sugrįžus, jųdviejų santykiai tekėdavo įprasta vaga. Taip būtų tęsęsi, matyt, dar kurį laiką, jei ne Rudės motinystė, išskyrusi bičiules kuriam laikui.

Namiškiai nusprendę, kad kalytė ir taip turės rūpesčių per akis (tai buvo pirmoji jos vada), patikėjo Murklę senolės globai.

Pasimatymai – savaitgaliais

Pirmosiomis išsiskyrimo dienomis keistą ilgesį išgyvenančios bičiulės matydavosi savaitgaliais: trumpam pas senolę užsukę šeimininkai leisdavo augintinėms pasilabinti ir pasidžiaugti vienai kita.

Rudė globėjiškai apglėbusi Murklę prausdavo šios snukutį, o pastaroji bandydavo išsivaduoti iš nepageidaujamos procedūros.

Ilgainiui Murklė nuo Rudės atprato vis labiau, todėl, išdovanojus kalytės šuniukus, buvo nuspręsta bičiules auginti atskirai. Vis retesni jųdviejų pasimatymai tarpusavio ryšį dar labiau stiprino.

Rudė, pamačiusi kates, ieškodavo Murklės, o pastebėjusi, kad tai ne jos draugė, puldavo šias vaikyti.

Murklė, išgirdusi minimą Rudės vardą, imdavo nerimastingai dairytis, o šiai pasirodžius ir, matyt, suveikus savisaugos instinktui, liuokteldavo ant aukščiausios indaujos lentynos. Kalytei tekdavo išsiilgtą savo draugę stebėti gailiai inkščiant ir laukiant, kol ši pati apsispręs ir nusileis žemyn pasilabinti.

Katiniškas Murklės būdas – branginti laisvę ir savarankiškumą – matyt, ją ir pražudė. Taip po kurio laiko samprotavo senolė. Vieną popietę kaip įprastai pradingusi Murklė taip ir nebeatsirado.

„Gal kiti katinai užpjovė, o gal savo galą jausdama pati iš namų išėjo”, – svarstė senoji, bet katės tai nesugrąžino.

Rudei, kaip ir likusiems šeimos nariams, buvo pranešta, kad jos bičiulės nebėra, bet ši, matyt, arba neišgirdo arba iki šiol netiki, nes kiekvieną kartą išgirdusi Murklės vardą pastato ausis ir akimirkai apmiršta.