Tryliktasis Zodiako ženklas

Prieš 20 metų Černobylio katastrofą likvidavę žmonės sustabdė itin pavojingo lygio radiacijos plitimą ir tokiu būdu išgelbėjo milijonų įvairių šalių gyventojų gyvybę. Tai įvertino visas pasaulis, o mūsų šalies valdžia kasmet mažina pagalbą didžiules radiacijos dozes gavusiems černobyliečiams. Kai kurie jų, gyvenimo ir abejingumo įspiesti į kampą, pasirinko mirtį.

Absurdo teatras

Černobyliečiai nesijautė antrarūšiai tik pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Jie vaistus gaudavo nemokamai, kartą per metus gydėsi sanatorijose, o nedarbingumo lapeliai buvo kompensuojami 100 procentų. Palaipsniui šios lengvatos dingo. Maža to, aukšto rango politikai nesibodi, anot Lietuvos judėjimo „Černobylis” pirmininko Gedimino Jančausko, rėžti į akis černobyliečiams, kad jie – ne Lietuvos rūpestis. Mat ne Lietuva juos ten siuntė. Vėliau – dar gražiau. Černobyliečius imta skirstyti į savus ir svetimus.

„Jei dabar pasikartotų panaši avarija, aš savanoriu vykčiau jos likviduoti, nes norėčiau, kad mano ir kitos šeimos išliktų gyvos. Dabartiniai valdininkai galvoja kitaip – jei į Černobylį važiavai savanoriškai, vadinasi, nesi nukentėjęs. Jei tuo metu dirbai ar tarnavai kariuomenėje ne Lietuvoje ir buvai nusiųstas likviduoti avarijos, vadinasi, taip pat nesi nukentėjęs asmuo. Išeitų, kad radiacija vienus paveikė, o kitus – aplenkė”, – kalbėjo G.Jančauskas.

Taip „selekcionuojant” černobyliečius, prieita iki aukščiausio absurdo – Černobylio didvyris, apdovanotas vienu aukščiausių buvusios TSRS ordinu, Lietuvoje neturi avarijos likviduotojo statuso ir menkiausių lengvatų. Tuo tarpu Rusija, Ukraina, Latvija suteikia visas černobyliečiams priklausančias lengvatas net ir jų teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams, nukentėjusiems likviduojant Černobylio avarijos padarinius.

Dirbo pačiame pragare

Statistika byloja, kad Lietuvoje kas trečias černobylietis (avarijos likvidavimo darbuose dalyvavo apie 7 tūkstančiai mūsų šalies gyventojų) serga liga ar turi invalidumo grupę, susijusią su darbais, kuriuos atliko likviduojant atominės elektrinės avarijos padarinius. Į aplinką tuomet pateko 50 tonų radioaktyviųjų medžiagų, ir tai prilygsta 500 atominių bombų, numestų ant Hirosimos.

Neseniai černobyliečiai organizavo ekspediciją į Černobylio zoną. Pavyzdžiui, Pripetėje jie užfiksavo 1500 mikrorentgenų, kai leistinas radiacinis fonas – iki 20 mikrorentgenų. Tai kokiame radiaciniame fone dirbo Černobylio avarijos likviduotojai iš Lietuvos prieš 20 metų?! Juk jiems daug kas buvo meluojama, jie nebuvo apmokyti dirbti padidėjusios radiacijos sąlygomis, nesinaudojo individualiomis apsaugos priemonėmis, nežinojo tiesos apie sveikatai kylantį pavojų. Visa tai išryškėjo vėliau, tai sukėlė didelį stresą ir grandininę reakciją žmonių organizme bei psichikoje. Paaiškėjo, kad apie 80 proc. černobyliečių buvo pažeista centrinė nervų sistema, sutriko psichika, pradėjo kamuoti sunkios ligos.

Nepasitiki savimi

Vis prastėjusi fizinė ir psichinė černobyliečių sveikata, juos kamavusios socialinės ir psichologinės problemos apsunkino šių žmonių adaptaciją visuomenėje. Anot Kauno Dainavos psichikos sveikatos centro medicinos psichologės Reginos Stančikaitės, avarijos likviduotojai pasižymi nervingumu, turi padidintą polinkį į savižudybes, nes jie dažnai serga arba išvis praranda darbingumą ir jaučiasi atskirti nuo visuomenės. Juos slegia apatija, nerimas, persekioja ligos ar mirties baimė ir iš to kylantis nepasitikėjimas savo jėgomis. Beje, Vietnamo karo dalyviams amerikiečiai sukūrė specialias adaptacijos programas, klinikas, nes pripažino, kad ekstremalios situacijos palieka gilias žaizdas psichikoje.

Mūsų šalies černobyliečiai, netekę sveikatos ir dėl šios priežasties – darbo, pasigedę deramo valstybės dėmesio, neištveria – dalis jų pradeda girtauti, kiti – nusižudo. Beje, tarp černobyliečių yra beveik du kartus daugiau savižudžių nei oficiali savižudybių statistika Lietuvoje. Savižudžių ar dėl kitų priežasčių mirusių černobyliečių šeimoms valstybė išmoka didelę kompensaciją, tačiau černobyliečiai tvirtina, kad būtų geriau, jei valstybė juos prisimintų gyvus, o ne mirusius.

Anot G.Jančausko, nemalonu ir tai, kad atsiranda politikų, kurie kursto tarp černobyliečių aistras, juos dezinformuodami ir suteikdami nepamatuotos vilties. Tokie politikai stumia černobyliečius prie dar didesnių nusivylimų.

Kamavo sunkios ligos

Klaipėdietis Algirdas Peištaras prisimena, kad jam teko lipti ant rūkstančio reaktoriaus stogo. Vyriškio apranga buvo medvilniniai drabužiai, kepurė su ausinėmis, auliniai batai, guminės pirštinės ir prijuostė. Burną dengė marlės kaukė, suvilgyta kažkokiu skysčiu, o vietoje specialių akinių – apsauginis skydelis, pro kurį radioaktyvios dulkės ėjo kiaurai. Be to, kaip ir visi vyrai, užlipę ant reaktoriaus stogo, Algirdas gavo švino gabalėlius lyties organui bei prostatai pridengti. Tuos švino gabalėlius jungė špagato virvutė. Tik kitą dieną vyrams davė priešradiacines tabletes, nors jas reikėjo išgerti prieš lipant ant stogo.

Netrukus avarijos likvidatoriui prasidėjo baisūs galvos skausmai. Jie tęsėsi 13 metų, nors A.Peištaras buvo gydomas. Vėliau prisidėjo kitos sunkios ligos, kurių sąsajas su radiacijos poveikiu nustatė gydytojai. Viename černobyliečių susitikime A.Peištaras išgirdo: „Bene paskutinis gyvas likai iš tų „stoginių”? Gal tada, gal kitą kartą černobylietis mėgino atsisveikinti su gyvenimu. Jį išgelbėjo černobyliečių Klaipėdos skyriaus vadas Gediminas Tareila.

Fotografavo pavojingose sveikatai zonose

Prieš Černobylio elektrinės avariją Gediminas Jančauskas gyveno Joniškio rajone. „Įvykus avarijai, išgirdome, kad Lenkijoje masiškai daromi abortai. Kaip tik tada turėjo gimdyti mano žmona. Po jos gimdymo mane pašaukė į karinį komisariatą. Galvojau, kad tikrai paliks namuose, kuriuose jau buvo du mažamečiai vaikai, tačiau apsirikau. Man teko nuo vienos Pripetės gamyklos stogo kasti radiacijos prisodrintą sniegą, o vėliau – dirbti fotografu pavojingose sveikatai zonose. Gavęs 20 rentgenų – tokia buvo laisvės kaina, grįžau namo. Netrukus pradėjo kamuoti diegliai galvoje, tapau dirglus, dėl menkniekio užsiplieskiantis lyg degtukas”, – prisipažino Gediminas.

„Tu man toks nebereikalingas”, – šiuos skaudžius žodžius išgirdo ne vienas černobylietis, grįžęs namo. Gediminas tokių žodžių neišgirdo, tačiau tik praėjus 16 metų juodu su žmona išdrįso paleisti į pasaulį trečiąjį vaikutį, nors iki šiol abiem sutuoktiniams neramu dėl Dovydo sveikatos.

Turintis antrą invalidumo grupę G.Jančauskas dabar vadovauja Lietuvos judėjimui „Černobylis”, yra jo Kauno apskrities vadovas. Gediminas neslepia, kad šios pareigos jam – tikras išsigelbėjimas, nes gyvenimas namuose tarp keturių sienų jį labai slėgė.

Nesulaukia įstatymo pataisos

Anot Lietuvos judėjimo „Černobylis” atsakingojo sekretoriaus Prano Paškevičiaus, avarijos sukakties 20-mečio proga valdžia dar kartą pažadėjo priimti įstatymo dėl nukentėjusio asmens statuso suteikimo pataisą. Mat černobyliečiai jau gal 10 metų prašo minėto statuso, o įvairios institucijos atsirašinėja, tvirtindamos, kad galiojančiame įstatyme nėra tokios nukentėjusiųjų kaip černobyliečiai, asmenų grupės. Būtent tam ir reikalinga įstatymo pataisa. Tiesa, Seime ji buvo įregistruota prieš porą metų, tačiau iki šiol nepriimta.

„Mums tas nukentėjusio asmens statusas būtų savotiška satisfakcija už daugelį skriaudų, kurias patyrėme ir tebepatiriame savo kelyje. Juk černobyliečio pažymėjimas nieko nereiškia be daugybės papildomų pažymų iš įvairių institucijų. Norint gauti tas pažymas, reikia sugaišti daug laiko. Kartu tai ir papildomos išlaidos”, – aiškino G.Jančauskas.

Anot Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pavaduotojo profesoriaus Arimanto Dumčiaus, minėtoji įstatymo pataisa jau pateikta svarstyti. „Manau, kad šiemet ji bus priimta”, – sakė A.Dumčius, pabrėžęs, kad šia pataisa itin rūpinasi Seimo Pirmininko pavaduotojas Vydas Gedvilas.

Nesėdi rankų sudėję

Černobyliečiai nesėdi susidėję rankų, laukdami malonių iš valdžios. Bendradarbiaudami su Respublikiniu vaikų Černobylio centru Vilniuje, organizuoja černobyliečių vaikų sveikatos patikrinimus, rengia socialiai remtinų šeimų vaikams vasaros stovyklas. Šiemet susitarta su Kauno muzikiniu teatru, Plaukimo mokykla dėl nuolaidų, rašomi projektai ir sėkmingai dalyvaujama įvairiose programose, gaunant pinigus savo sumanymams vykdyti.

Visu tuo siekiama suteikti daugiau optimizmo černobyliečiams ir jų šeimų nariams.