Ekspedicijos dalyviai, keliaudami per Sibiro taigą, susidūrė su nenumatytomis kliūtimis. Pliaupiant lietui, įveikę nepravažiuojamus kelius, jie pasiekė tolimą laukymę, kurioje galėjo būti Srednios kaimas. Čia jų tykojo nemaloni staigmena.
„A+A Balčiūnas Petras 1884 – 1948 X 28. Lietuvos tremtinys” – toks įrašas išdrožtas ant didelio, bene 3 metrų aukščio, maumedžio kryžiaus Rusijos Irkutsko srities Kordono kaimo kapinėse. Prie jo – žolėmis ir pušų bei beržų atžalomis apžėlęs žemės kauburėlis.
Tokių kauburėlių šiose kapinėse liko tik penketas, o kryžių – dar mažiau, iš jų vienas jau be skersinio ir guli ant žemes. Nors lietuviai tremtiniai kryžius mirusiems kraštiečiams drožė didelius ir iš kieto maumedžio, kad juos kuo ilgiau prisimintų gyvieji, – šiems paminklams laikas ne mažiau negailestingas, negu po jais gulintiems lietuviams, kuriuos baisiai tremties lemčiai svetimame krašte buvo pasmerkę sovietai.
Neatsitiktiniai dalyviai
Tuo įsitikino grupė ekspedicijos į lietuvių tremties vietas Irkutsko srityje dalyvių, šiuo metu ieškančių Irkutsko srityje tremtinių kapų. Kaip jau pranešė LŽ, šią ekspediciją surengusi Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) tokiu būdu siekia ne tik pagerbti mirusių ne savo tėvynėje tremtinių atminimą, bet ir skatinti jaunimo patriotiškumą, todėl ieškoti Sibire tremtinių kapų pasiūlė jaunuoliams.
Pirmojoje šios vasaros ekspedicijoje į Sibirą dalyvaujantys 2 vaikinai ir 4 merginos čia atsidūrė ne atsitiktinai: jų giminės kadaise buvo ištremti į šį nuošalų SSRS kraštą. Antai Vilniaus universitete ekonomiką studijuojančios vilnietės Justinos Brazaitės ir proseneliai, ir seneliai buvo ištremti baisiąją 1941 metų birželio 14-osios naktį į Altajų. „Proseneliai jau seniai mirę, o seneliai grįžę į Lietuvą pasakojo, kaip sušalusiomis bulvėmis gynėsi nuo bado, ir kitokius vargus”, – prisimena Justina.
Kaunietės Vilniaus universiteto biochemijos studentės Dovilės Makarevičiūtės senelis buvo įkalintas Vorkutos lageryje, o senelė – ištremta į Tiumenės sritį. Kaune gyvenančios Romerio universiteto studentės Sandros Šarkutės senelis buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, o jo brolį sovietai tąsė po lagerius.
Žurnalistiką Vilniaus universitete studijuojančios Gintarės Micevičiūtes seneliai buvo tremtyje Irkutsko srities Zulumajaus kaime, ir Gintarė labai nori aplankyti šio kaimo tremtinių kapines. Vilniaus universiteto antro kurso istoriko Karolio Pugačiausko senelių tremties keliai driekėsi iš pradžių Vorkutoje, vėliau – Irkutsko srityje. Tremtyje Tiumenės srityje buvo ir šios ekspedicijos gido Gintauto Aleknos motina. Tad šios ekspedicijos dalyvius į Irkutsko sritį atginė ne tiek romantikos ieškojimas, kiek noras pamatyti savo artimųjų ir jų likimo brolių bei seserų amžino poilsio vietas.
Tautiečiai sutiko šiltai
Ekspedicija dirba čia jau penkias dienas. Birželio 14-ąją išvykę iš Vilniaus, kitos dienos rytą žygeiviai buvo Maskvoje, o vakare sėdo į lėktuvą, skrendantį Irkutsko link. Išskridę 19 valandą, kelionės tikslą jie turėjo pasiekti Lietuvos laiku maždaug vidurnaktį, tačiau kai lėktuvas nusileido Irkutsko oro uoste, čionykščiai laikrodžiai rodė 6 val. 15 min. – tiek daug skiriasi Lietuvos ir Irkutsko laikas. Žygeivius šiltai pasitiko Irkutsko lietuvių bendrijos „Švyturys” pirmininkas Jonas Vilkevičius, Irkutsko lietuvių jaunimo centro „Aidas” vadovas Vitalijus Strizniovas ir kiti čia gyvenantys mūsų tautiečiai. Pavaišinti sibirietiškais valgiais Liudmilos Strizniovos, kurios butas jau seniai tapo lietuvių bendrijos būstine, ekspedicijos dalyviai apsilankė ir pas Lietuvos garbės konsulę Irkutske Tatjaną Muniną. Jos tėvas, garsiosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės brolis Stanislovas Grincevičius, ir motina buvo ištremti į Altajų, o Vilkevičių šeima – į Kazachstaną, vėliau perkelti į Rusijos Tomsko sritį, iš ten – prie Irkutsko. „Mus ištrėmė, nes buvau partizanas”, – pasakojo 78 metų Vilkevičius. Jo tėviškė – Seredžiaus miestelis Jurbarko rajone.
Į Irkutsko sritį buvo ištremta beveik 39 tūkstančiai lietuvių. Dabar čia, pasak Vilkevičiaus, mūsų tautiečių gyvena dešimt kartų mažiau – vieni mirė, kiti grįžo į Lietuvą. Tremtinių kapų dažniausiai nebėra kam prižiūrėti, todėl jie nyksta. O kartais ir patys lietuviai juos sudarko, kai atvažiuoja parvežti palaikų. „Pokrovkos kaime atvažiavę lietuviai iškasė savo artimųjų kaulus iš dvylikos kapų ir išvežė į Lietuvą, o duobių neužkasė. Stebėjosi sibiriečiai, kad lietuviai tokie nekultūringi”, – piktinosi savo tautiečiais Vilkevičius.
Jis įsitikinęs, kad daugumos mūsų tremtinių kapinių Sibire jau greitai nebeliks, tad reikėtų kiekvienose palikti ar pastatyti po vieną kryžių. Tarsi patvirtinant šia mintį, birželio 18 dieną prie Irkutsko katalikų bažnyčios buvo iškilmingai atidengtas paminklas tremtiniams iš Lietuvos atminti, bažnyčioje ta proga buvo aukojamos mišios.
Lietuvos keliai geresni
Jaunieji ekspedicijos dalyviai troško kuo greičiau pamatyti tremtinių kapus taigoje. Pirmosios kapinės, kurias mums pavyko pasiekti, buvo Kordono kaimelio, už keliasdešimties kilometrų nuo Irkutsko. Į šį taigoje glūdėjusį kaimą išvykome dviem mūsų tautiečių Irkuske parūpintais automobiliais – japonišku visureigiu „Nissan Pajero” ir Rusijoje pagamintu mikroautobusu UAZ-452, kurį sibiriečiai meiliai vadina „sanitarka”. Netrukus paaiškėjo, kodėl – „sanitarka” išsikapstydavo net ten, kur modernusis „Nissan” įstrigdavo iki ašių.
Taiga didelė ir graži. Žalia bekraštė pušų, eglių, maumedžių ir beržų jūra, tačiau keliai per ją – klaikūs, net keliais sunku juos vadinti. Mus vežančios mašinos galėjo judėti kone vėžlio greičiu, nes smuko į duobes, sunkiai ropštėsi per daugybę kelią užtvindžiusių upelių, o mes ir mūsų kuprinės kratėmės tose mašinose kaip bulvės.
Pagaliau prieš mus atsivėrė slėnis, kurio apačioje čiurlena Tolcinkos upė. Šalia jos stūkso eigulio sodyba – viskas, kas liko iš kadaise čia buvusio Kordono kaimo, kurio daugumą gyventojų sudarė lietuviai tremtiniai. Greta upės, pataigėje, vis dar buvo matyti namų liekanos. O už poros šimtų metrų ant kalvos radome ir Kordono kapines.
Kol Vitalijaus Strizniovo padedami ekspedicijos vaikinai atstatė nuvirtusius kryžius ir remontavo išklibusią kapinių tvorą, merginos nurovė nuo kapų medžių atžalas, išnešė šiukšles. Ant tvirčiausio kryžiaus buvo prikalta ekspedicijos atminimo lentelė.
Tą patį vakarą žygeiviai aplankė ir kitas, dar toliau taigoje esančias kapines – 52 kvartalo. Kaimo prie jų taip pat seniai nebėra, o ir iš kapinių palaikai jau išvežti į Lietuvą – liko tik keletas maumedžio kryžių.
Ordos erkių
Pernakvoję palapinėse prie Tolcinkos upės, užvakar žygeiviai patraukė ieškoti Srednios kaimo ir jo kapų. Tačiau mašinos galėjo nuvažiuoti tik dar keletą kilometrų į taigos glūdumą. Toliau kelią užstojo daugybė nuvirtusių medžių, be to, ir kelias baigėsi, tad mums teko keliauti pėsčiomis. Paskui vedlį vietos medžiotoją Aleksandrą traukėme vorele. Reikėjo atidžiai žiūrėti po kojomis, nes visur pilna privirtusių ir žole apžėlusių medžių, daugybė vandens pilnų duobių.
O dar, lyg tyčia, pradėjo lynoti ir netrukus lietus įsismagino kaip reikiant. Kelią pastojo skaidrūs ir gražūs taigos upokšniai, vietomis jie virveno vidurkeliu ar abipus jo, tad mums teko bristi vandeniu, klampoti pelkėmis ir šokinėti nuo kupsto ant kupsto.
Ėjome drausmingai paskui vedlį, kuris buvo ginkluotas karabinu. Žygeiviams buvo nurodyta neatsilikti. Tai ne tik dėl to, kad nepaklystume beribėje taigoje, bet ir todėl, jog atsilikusiojo neužpultų meškos, kurių čia, kaip tvirtino sibiriečiai, netrūksta.
Sukorę bene dešimtį kilometrų, šlapi iki paskutinio siūlo ir purvini, vis dėlto pasiekėme pievą taigoje, kur, kaip atrodė iš griuvėsių ir aplink juos žydinčių ievų bei lanksvų, kitados galėjo būti mūsų ieškomas Srednios kaimas. Tačiau kad ir kiek braidėme aplink ieškodami kapinių – jų neaptikome nė ženklo. O ekspedicijos gidas Alekna pasakojo, kad dar 1989 metais šios kapinės tikrai buvo.
Negana tokios nesėkmės – sustoję atsikvėpti buvusio kaimo vietoje netrukus išvydome, jog mūsų drabužiais ropoja daugybė erkių – „sibirietiškų”, didesnių už mūsiškes „lietuviškas”. Išskubėjome šalin ir dar ilgai, iki pat Irkutsko, purtėme tuos šlykščius gyvius vieni nuo kitų, traukėme juos, jau įsisiurbusius į mūsų kūnus. Ekspedicijos dalyviai svarstė, ar nevertėjo prieš kelionę pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.
Vietos žmonės bėdojo, kad niekada anksčiau tų gyvių tiek daug nebuvo kaip šią vasarą, ir tikino, jog galima nuo erkių gintis apsišlakstant rūbus skruzdžių spiritu. Bet mums šis metodas nepadėjo – galbūt todėl, jog pliaupė lietus.
Grįžę į Irkutską, išsimaudėme pirtyje, pailsėjome viešbutyje, pabuvojome paminklo lietuvių tremtiniams atidarymo iškilmėse, apžiūrėjome miestą. Šiandien, kai skaitote šias eilutes, mes vėl traukiame taiga į tremtinių kapines – šįkart prie Zimos miesto. Jas aptvarkę, keliausime į Zulumajaus, Centralnyj Chazano kapines. Tremtinių kapų ieškosime visą šią savaitę, nors oras nelepina ir erkės įkyri. Ekspedicija baigsis šeštadienį – tos dienos rytą pasuksime iš Irkutsko srities Lietuvos link.