Namo sugrįžusių vaikų tėvai nebeįtarinėja, ar šie nepradėjo rūkyti ar vartoti svaigalus. Dabar jie su nerimu žvelgia į akis – ar nuo narkotikų neišsiplėtę jų vyzdžiai. Niekas nebesidžiaugia, jei iš mokyklos sugrįžęs vaikas stengiasi prigulti pietų pogulio: pasyvumas ir padidintas miego poreikis taip pat gali būti vienas iš nelaimės ženklų.
Tačiau blogiausia, kad net supratus, jog vaikas vartoja narkotikus, kol kas nėra kur kreiptis pagalbos. Jos sistema iki šiol nesukurta, nors narkomanijos čiuptuvai pasiekia vis daugiau šeimų.
Pradės veikti tik kitais metais
„Šiandien Lietuvoje nėra specialistų, pasirengusių dirbti su nuo narkotikų priklausomais vaikais. Kol kas mūsų šalyje yra tik du nedideli privatūs centrai, kuriuose tėvų lėšomis išlaikomos vaikų, gydomų nuo priklausomybės narkotikams, bendruomenės. Kauno apskrityje kitais metais atsiras pirmasis valstybės lėšomis išlaikomas vaikų ilgalaikės reabilitacijos centras. Jame vaikai po atitinkamo gydymo klinikose bus gydomi pusantrų metų. Į reabilitaciją jie atvyks jau nebevartojantys narkotikų”, – sako Kauno apskrities priklausomybės ligų centro direktorius Tautvydas Zikaras.
Tokią įstaigą buvo planuojama atidaryti Jiezne, tačiau pasipriešino vietos bendruomenė. Žmonės vis dar nesuvokia skirtumo tarp vagiliaujančio narkomano ir to, kuris savo noru gydosi nuo priklausomybės.
„Centrą planuojama atidaryti Kauno rajone, Viršužiglyje. Šiemet planuojama tik įrengti pastatą ir parengti darbuotojus. Viena mūsų psichologė stažuosis prestižiniame JAV Riversaido reabilitacijos centre, kur labai efektyviai gydomi vaikai”, – džiaugiasi T.Zikaras.
Apie mastus tik spėliojama
Spėliojama, kad Lietuvoje narkomanų – nuo septynių iki dešimties tūkstančių. Narkomanija ir su ja susiję nusikaltimai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tampa vis didesne piktžaizde. Policijos departamento duomenimis, daugiausiai narkotikų vartotojų ir prekeivių yra šešiuose pagrindiniuose miestuose.
Už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybą pernai sulaikyti 329 asmenys, iš jų 53 moterys, 14 nepilnamečių. Jau kelerius metus daugiau kaip pusę visų sulaikytų asmenų sudaro jaunimas iki 30 metų.
Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, sveikatos priežiūros įstaigose dėl priklausomybės narkotikams per metus gydosi apie 50 vaikų. Tarp besigydančiųjų nepilnamečių heroiną vartojo daugiau kaip pusė, kiti uostė klijus, vartojo ekstazi, amfetaminą, haliucinogenus.
Nelaimę atpažinti sunku
„Mano sūnus pradėjo vartoti kokainą, kai jam buvo devyniolika. Sunku buvo tai suprasti, nes jo rankose nebuvo dūrių. Keistą apsnūdimą irgi buvo lengva paaiškinti: jaunas vaikinas daug laiko praleidžia diskotekose, su draugais ir paprasčiausiai pakankamai nepailsi. Kai jis man prisipažino, buvome tikri, kad įveiksime tai šeimos jėgomis”, – prisimena moteris.
Jos sūnus tuomet išvažiavo dirbti į Angliją. Sugrįžo kažkiek užsidirbęs. Tada tėvai dar galvojo, kad pajėgs sūnų kontroliuoti ir taip jam padės.
„Tačiau kontrolė nepadėjo. Įkalbėjome išvažiuoti į reabilitaciją. Ten jis praleido devynis mėnesius, o mes kas mėnesį už tai mokėdavome po 900 litų ir dar veždavome maisto. Dar po kelių mėnesių blaivybės jis atkrito, vėl važiavo į reabilitaciją ir vėl atkrito. Dabar jis namie”, – pasakoja moteris.
Suserga ir šeimos nariai
„Aš galiu gatvėje atpažinti, kuri iš praeivių yra narkomano mama. Kai bendravau su keliomis jų asmeniškai, sakė, ne kartą galvojusios, jog geriau negyventi, negu gyventi šitaip. Vaikas narkomanas neatpažįstamai pakeičia visą šeimos gyvenimą”, – pasakoja inteligentiška moteris, 23 metų narkomano mama.
„Narkomanų mamos iš karto pasijunta esančios ligonės. Jas apima klaikus kaltės jausmas: ne taip auklėjo, ne taip prižiūrėjo, kažką svarbaus praleido. Tik padedama specialistų, šiek tiek atsigavau”, – prisipažįsta moteris. Kauno arkivyskupijos Šeimos centre ji lanko narkomanų šeimų nariams skirtą grupę.
„Ta grupė yra projekto „Narkomanijos prevencija teikiant kompleksinę pagalbą žmonėms” dalis. Mes esame įsitikinę, kad jei situacija šeimoje nesikeičia, narkomanai savo priklausomybės neatsikrato. Šeimų nariai pas mus gali pasidalyti savo nerimu bei baime ir sugrįžti namo kur kas ramesni, be įtampos. Sveikstantį narkomaną tai veikia gydančiai”, – sako Šeimos centro direktorė Jūratė Lenkuvienė.
Grupės vadovė Edita Kulikauskienė sako, kad ateina narkomanų žmonos. Grupės užsiėmimus yra lankiusios marti ir anyta, kurios pačios besikeisdamos sugebėjo įtikinti jauną vyrą gydytis. Gydymas buvo sėkmingas, nes žmogus atėjo ne dėl kitų, kad ir pačių brangiausių žmonių, bet dėl savo paties ateities. Tai ir yra tas taškas, nuo kurio gali prasidėti permainos.
Skiriasi požiūriai
„Esu įsitikinusi, kad asmens duomenų apsauga ir anonimiškumas, kuris pastaruoju metu taip propaguojamas, vaikams, pradėjusiems vartoti narkotikus, yra meškos paslauga. Jie taip ir liks gatvėje, paklius į grupuočių įtaką ir jų priklausomybė nuo psichotropinių medžiagų didės”, – įsitikinusi Seimo Narkomanijos prevencijos komisijos pirmininkė Ramunė Visockytė.
Antra bėda, jos nuomone, yra tai, kad visa institucijų veikla dabar nukreipta į pasekmes – narkomanų gydymą. Kita vertus, Lietuvoje nėra sukurta narkotikų prevencijos sistema, kuri prasidėtų nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų.
„Rengiamas įstatymas ir bus nustatyta asmenų, priklausomų nuo psichotropinių medžiagų, gydymo tvarka”, – sako R.Visockytė.
Apie penkis šimtus narkomanų dalyvauja vadinamosiose metadono programose – kasdien teisėtai gauna jiems reikalingą savijautą pagerinančią dozę. Tos programos dalyviais tampa asmenys, kurių priklausomybė nuo narkotikų pasiekė aukščiausią laipsnį.
Visuomeninės organizacijos „Tėvai prieš narkotikus” atstovai Gediminas Jakubčionis ir Gintaras Našlėnas įsitikinę, kad vienus narkotikus keisti kitais yra netikslinga, reikia ieškoti kitokių vaikų gydymo priemonių.
Ši organizacija jau ne vienus metus bendradarbiauja su JAV Riversaido reabilitacijos centro darbuotojomis Alisija Lin Parkinson ir Deile Suzana Seitz, kurios neseniai buvo atvykusios į Lietuvą ir pasidalijo nemedikamentinio gydymo patirtimi.
Pakeisti gyvenimą
„Pas mus dažniausiai patenka vaikai iš sulaikymo įstaigų. Iš pradžių jiems visą parą reikalinga specialistų priežiūra. Jie būna išsekę, turi sveikatos problemų, o socialinių įgūdžių stokoja. Pavyzdžiui, nesikelia rytą ir net neketina kuo nors užsiimti. Kai kurie iš jų būna tik dvylikos metų. Mūsų užduotis yra išmokyti juos išeiti į visuomenę ir normaliai joje funkcionuoti, o ne tik atsisakyti narkotikų. Jei vaikas nemokės prisitaikyti gyvenime, jis sugrįš jei ne prie narkotikų, tai prie alkoholio”, – sako A.L.Parkinson.
„Iš pradžių jie nori pabėgti, kai kurie ir pabėga, nes mūsų durys iš vidaus nėra rakinamos. Kai kuriuos to nedaryti įtikina jau bebaigiantys gydymo programą vyresni vaikai. Pradėtą reabilitacijos programą pabaigia apie 65 procentus vaikų”, – sako D.S.Seitz.
Abiejų moterų įsitikinimu, vieni vaikai dažnai pradeda vartoti narkotikus siekdami naujų įspūdžių ir malonumų, kiti – norėdami pataisyti nuotaiką po konfliktų šeimoje ar mokykloje. Jie nesugeba įvertinti priklausomybės pavojaus. Tik išmokę atvirai ir viešai kalbėti apie savo problemas, jie gali žengti dar vieną žingsnį į priekį. Riversaido klinikoje pokalbiams skiriamas itin didelis dėmesys – vaikai kalba apie savo jausmus ir įdėtas pastangas, juos vertina kiti grupės dalyviai, programos vadovai. Nuo to priklauso, kaip sparčiai vaikai pereis į kitą programos etapą ir galimybės daugiau laiko praleisti mieste, įsidarbinti.
„Kol vaikas pats nuoširdžiai panori gydytis, paprastai praeina trys mėnesiai, tačiau gali prireikti ir metų. Kai kurie vaikai po gydymosi nenori ar negali sugrįžti namo, jie apgyvendinami specialiuose ūkiuose”, – pasakoja D.S.Seitz.
„Per pirmuosius tris mėnesius, kai jie išeina iš mūsų centro, susitinkame su jais ir kalbamės kiekvieną savaitę. Paskui susitinkame vis rečiau ir taip tęsiasi tol, kol sąsajas su mumis sėkmingai pakeičia sąsajos su aplinkiniu pasauliu”, – sako A.L.Parkinson.
Amerikiečių specialistės teigia, kad jaunus žmones gydyti nuo priklausomybių yra sunkiau nei suaugusiuosius. Vyresni žmonės žino, kad dėl narkotikų neteko gerų darbų, namų, šeimų, o jauni viso to niekuomet neturėjo, todėl yra labai neatsakingi ir neturi susiformavusių vertybių. Gydant nuo priklausomybės, tenka panaikinti ir šias spragas.