Matematikos mokytoja Olga Merkienė ir trys jos vaikai – vieni pirmųjų tremtinių, kurie lygiai prieš 65 metus, birželio 14 dieną, gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibirą.
„Aš – Olga, Juozo žmona” vadinasi prisiminimų knyga, kurioje paprastai, šiltai ir jausmingai O.Merkienė pasakoja savo gyvenimo istoriją. Šiai knygai atsirasti padėjo duktė, kuri sako, kad badas ir atšiaurios sąlygos nublanksta prieš artimo žmogaus praradimo tragediją.
Olga Merkienė buvo 76-erių, kai, įkalbėta dukters, sėdo rašyti. „Mama nenorėjo rašyti, – sako jos vyriausioji duktė, knygos sudarytoja Rytė Merkytė. – Visgi nėra lengva knaisiotis po prisiminimus. Ji užsidariusi buvo. Iš šalies atrodė, kad ji labai kieta, jausmų neparodanti.”
Po prisiminimus knaisiotis nėra malonu ir R.Merkytei. Apie tremtį ji kalba sausai, trumpai ir pabrėžtinai paprastai.
„Gyvenimas yra gyvenimas, – sako ji. – Sužalotas tas gyvenimas, sudarkytas… Bet žmogus praranda koją ar ranką – ir toliau gyvena. Negi kaskart dabar draskysies dėl to. Mama visą gyvenimą dėl to kentėjo, o mums, vaikams, buvo lyg ir lengviau.
Tėvus išvežė, kai jie jau buvo spėję pagyventi, jie žinojo, kas yra normalus gyvenimas ir tremtis suardė jų gyvenimus, sugriovė jų šeimas. Mūsų gyvenimai dar nesukurti, mes formavomės naujomis sąlygomis, prie jų prisitaikydami.
Man labiausiai gaila gimnazistų, nes jie tremtyje atsidūrė dar nepagyvenę, bet jau ir be vilties gyventi normalų gyvenimą. Juos siuntė prie sunkiausių darbų, atskyrė nuo šeimų – kilnojo iš vietos į vietą, kur žuvies daugiau. Mokytis jų neleido. Jų likimai labiausiai sužaloti.”
Vis dėlto Rytė Merkytė puikiai prisimena 1941m. birželio 14 d. naktį: „Man buvo ką tik sukakę devyneri. Buvau labai silpnos sveikatos – nabagas susisukęs vaikelis. Tie, kurie atėjo areštuoti, nebuvo žiaurūs. Vadovaujantis rusas buvo gana humaniškas.
Padėjo tai, kad mama mokėjo rusų kalbą ir žinojo įstatymus. Tėvas buvo apskrities viršininkas ir gaudavo slaptą informaciją apie tai, kaip trėmė lenkus. Mama žinojo, kiek laiko pareigūnai privalo duoti susiruošti.
Aš išgirdau, kad kažkokie svetimi žmonės kalba. Atėjau į kambarį su naktiniais marškinukais. Ir pamačiau, kaip mama rodo laikrodyje, kad dabar keturios, o ji turinti laiko iki šeštos susikrauti daiktus. Be to, mes vieninteliai tada pareikalavome trėmimo protokolo ir jį išsaugojom.”
Ar buvo baisu?
„Ne, ne… mama taip pat ramiai reagavo. Daug baisiau, aš prisimenu, kai pamačiau ateinantį tėvelį. Mes su mama, broliuku ir sesute jau buvom vagone, bet pro plyšį viskas puikiai matėsi. Dar dabar kaip kokį filmą matau, kad toliau eina grupelė žmonių ir centre – mano tėvas. Su skrybėle, su lazdele – jis toks elegantiškas buvo. Eina ne kaip varomas, bet kaip visada vaikščiodamas.
Kai pamačiau, pradėjau rėkti, verkti, jis išgirdo mano balsą, parodė, kad ten jo šeima, tada jį atvedė. Truputį pabuvo su mumis. Paskui vėl atskyrė. Žadėjo, kad šeimos galės būti kartu, ir žmonės tikėjo, bet tai buvo paskutinis kartas, kai jį matėm”.
R.Merkytė, kalbėdama apie savo motinos gyvenimą, visada pabrėžia: „Ne tremtis, o vyro netektis buvo didžioji jos gyvenimo tragedija”. Ji sako net šiek tiek nustebusi, kai perskaitė tokius jausmingus mamos rankraščius: „Perskaičiusi jos atsiminimus, supratau, kad visos tos eilutės yra persmelktos meile vyrui. Tad atsisakiau savo jau sugalvoto pavadinimo. Pasirinkau žodžius, kurie buvo užrašyti ant vienos nuotraukos, darytos Palangoje, kur mano tėvai leido medaus mėnesį. Mano mama stovi prie jūros, o kitoje pusėje užrašyta: „Aš Olga, Juozo žmona”.”
„Ir tą 1940 metų pavasarį, rodos, birželio mėnesio pradžioje, jis man sakė: „Olgute, kuo tu mane užbūrei. Aš tave taip be galo myliu. Tu mano draugas, tu mano žmonelė, tu mano mylimoji”. Netrukus po to mudu išskyrė. Tie žodžiai taip ir skamba man ausyse. Ir tą jo meilę aš nešioju savyje ir skaudžią valandą ji mane šildo.” (Iš atsiminimų knygos „Aš – Olga, Juozo žmona”)
„Spaustuvė nenorėjo spausdinti, nes sakė, kad tremtinių tema jau nepopuliari, – prisimena R.Merkytė, – bet ši knyga ne tik apie tremtį – tai gyvenimo ir meilės istorija. Tai knyga apie stiprų žmogų, stiprius jausmus, stiprią moralę – to dabar labai reikia.”
„Mums liepė kraustytis į didelę, bet kaip iš lentų sukaltą daržinę – be langų ir durų. Čia buvo kelios geležinės statinės, turėjusios atstoti krosnis, ir medinių gultų. Mes neturėjom ko pasikloti, tai išdėliojom daiktus ant lentų ir sugulėm.<...>. Atsidūrę tokioje baisioje vietoje žmonės tiesiog pasimetė. Kartu buvusios inteligentiškos moterys dvarininkė Gavorskienė ir jos dukra iš viso nesuvokė, kas čia dedasi, jos siūlėsi mano vaikus mokyti prancūzų kalbos ir skambinti pianinu. Vargšės mirė vienos pirmųjų.” (Iš atsiminimų knygos „Aš – Olga, Juozo žmona”)
R.Merkytė buvo dar vaikas, tad Altajaus krašte neteko dirbti, kaip mažamečių motina į sunkius darbus nebuvo varoma ir O.Merkienė, tačiau pakako kasdienių darbų – buitis buvo labai sunki: „Veždavom iš upės ledą, vandenį. Reikėjo skalbti. O tas skalbimas labai sunkus. Mama pasiuvo iš tokios kareiviškos medžiagos dvi sukneles, kurias aš turėjau pati ir išsiskalbti. Vanduo šaltas, ant grindų irgi šalta. Nėra kur džiovinti – drabužis kaip mat į ledą sušąla, muilo mažai. Rankos mano plonos, greit sugrumba. Vandens irgi mažai – iš upės parsinešti toli, ledui tirpinti šilumos mažai… O augdama vis daugiau darbo iš mamos stengiausi perimti, vis sunkiau buvo… Prisimenu, kaip žiemą skiedras rinkdavom basi. Pasiimdavom maišą, lakstom, renkam tas skiedras. Kai prirenkam, aš maišą ant pečių, mažieji už kampų ir lekiam kaip įkabindami. Basi per sniegą, tikrąja to žodžio prasme.”
„Kartą, visai netekusi vilties, išėjau, kur akys veda, kur kojos neša. Atsidūriau toli už kaimelio, tundroje. Puoliau ant kelių, įsikniaubiau į drėgnas samanas ir gal pirmą sykį gyvenime taip karštai meldžiausi: „Viešpatie Amžinasis! Tu matai mano kančias ir skausmą…” (Iš atsiminimų knygos „Aš – Olga, Juozo žmona”)
Nepaisant visko, O.Merkienė nepasidavė. Kaip sako R.Merkytė, mama per stebuklą gavo darbą tremtiniams įkurtoje mokyklėlėje. Tai garantavo ir šiokį tokį uždarbį, ir geresnes sąlygas. Tačiau ir čia būta sunkumų. Pavyzdžiui, mokytojai grėsė teismas už tai, kad 20 minučių pavėlavo į pamoką. Dar vėliau vaikai baigė mokyklą, vyriausioji Rytė įgijo matematikės išsilavinimą. Tačiau į išsvajotąją Tėvynę sugrįžti nebuvo lengva.
„Mes norėjom grįžti į Lietuvą, – sako R.Merkytė. – Bet buvo sunku pritapti. Turėjai būti labai užsidaręs. Negalėjai nieko apie tai pasakoti.
Įsidarbinau Mokslo akademijoje. Su bendradarbiais puikiai sutarėme. Aš jiems buvau savotiška atrakcija, nes buvau kitokia: į filmą einam – mano skonis kitoks, man patiko rusiški filmai, pradedame apie literatūrą kalbėti – aš nieko nežinau apie lietuvišką, lietuviškai rašau su klaidom, tai jie man ir diktantus skaitydavo, mokė gramatikos.
Bet kartą vienas man pasakė, kad aš esu įskųsta, nes buvau kartu, kai kažkas antitarybinį anekdotą pasakė. Nuo to laiko supratau, kad esu šnipinėjama ir užsičiaupiau. Kiti vėliau prisipažino, kad norėdavo paklausti apie tremtį, bet aš taip tylėjau, taip tylėjau…”
R.Merkytė sako, kad apie gyvenimą tremtyje sunku papasakoti to nepatyrusiems: „Tremtiniai yra labai santūrūs, jie neišsipasakoja ir nesiskundžia. Ir jie nepikti, jie neturi neapykantos tiems, kurie juos trėmė. Laikyti neapykantą ir pyktį reikia labai daug vidinių pastangų. Bet kai tų jėgų ir taip mažai, kai susitelki į vienintelį tikslą – išgyventi, išgyventi, išgyventi… dar vieną dieną, dar kitą ir dar vieną – tada neapykantai, kerštui nelieka vietos, jų atsikratai kaip nereikalingo balasto.”