Į rūsčią taigą – tremtinių takais

Gedulo ir vilties dieną į Sibirą iškeliaujanti ekspedicija tautiečių kapus pagerbs šalies prezidento įteikta lietuviška trispalve

Šiandien, praėjus 65 metams po tūkstančiams lietuvių atmintinos 1941 metų birželio 14-osios, kai sovietiniai okupantai geriausius mūsų tautos žmones pradėjo tremti į atšiaurias Rusijos glūdumas, vėl iš Vilniaus geležinkelio stoties Maskvos ir Sibiro link pajudės traukinys.

Tik vagonai dabar bus ne gyvuliniai ir juose sėdės ne pasmerkti baisiai lemčiai kaliniai bei tremtiniai, o grupė lietuvių jaunuolių, norinčių pamatyti vietas, kur buvo išvežti jų seneliai, kiti giminaičiai, aplankyti ten mirusių tautiečių kapus ir juos aptvarkyti.

Kitos dienos rytą Maskvoje ekspedicijos dalyviai persės į lėktuvą, skrendantį į Irkutską, ir vakare jau bus šiame mieste prie Angaros. Su kuprinėmis ant pečių jauni žmonės trauks į taigą ieškoti lietuvių kapinių. Ekspedicija truks 12 dienų.

Šią vasarą bus surengtos 4 tokios ekspedicijos į lietuvių trėmimų, žudynių, koncentracijos stovyklų ir įkalinimo vietas Sibire. Bus aplankytos lietuvių trėmimo vietos Irkutsko, Komijos, Krasnojarsko, Tomsko, Permės ir Tiumenės srityse.

Ekspedicijų dalyvių laukia ne tik romantika ir nuostabios Sibiro gamtos vaizdai, bet ir sunkumai – daugelio kapinių teks ieškoti taigoje, tad reikės pėsčiomis sukarti ne vieną kilometrą su kuprinėmis ant pečių, nakvoti miške. Tačiau, be abejo, mūsų politinių kalinių ir tremtinių vargai prieš kelias dešimtis metų buvo nepalyginamai didesni.

Norinčiųjų buvo šimtai

„Šia akcija norime pagerbti žuvusius ir nukentėjusius nuo sovietinio genocido žmones, priminti likusiems gyviesiems laisvės kainą, o jaunimui – padėti suvokti žiaurumus, kuriuos teko patirti mūsų tėvams ir seneliams”, – sako ekspedicijų organizatorės Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Miroslavas Monkevičius.

Akcijos globėjai – buvę šalies vadovai Europos Parlamento narys profesorius Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas. Patarimais padėjo šalies Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga bei Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, o finansiškai parėmė Vyriausybė, Švietimo ir mokslo bei kultūros ministerijos, Tautinių mažumų išeivijos departamentas, koncernai „Achemos grupė” ir „MG Baltic”, akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai” ir kitos įmonės.

Paskelbusi apie šį savo projektą, LiJOT gavo daugiau kaip tūkstantį jaunuolių prašymų priimti į ekspediciją. „Kai kurie net rodė schemas, kur buvo ištremti jų seneliai ir kiti giminės. Jaunimui patriotizmo nestinga, tik jis jį išreiškia galbūt kiek kitaip, negu suaugusieji”, – svarstė Monkevičius.

Atrinkta kiek daugiau negu 20 jaunuolių – tokios ekspedicijos nepigios. Į pirmąją kelionę važiuos aštuoni žmonės. Jų įspūdžiai ir nuotraukos bus pateikiamos jau veikiančiame tinklalapyje www.misijasibiras.lt, vėliau planuojama išleisti kompaktinį diską, rengti parodas.

Maždaug po tiek pat jaunuolių dalyvaus ir kitose šios vasaros kelionėse į Sibirą, kur bus lankomasi Krasnojarsko, Tomsko, Tiumenės, Permės srityse, už poliarinio rato esančioje Vorkutoje ir kitose trėmimų vietose.

LiJOT vadovas neslėpė, kad pirmosios ekspedicijos data parinkta specialiai Gedulo ir vilties dieną. Tad šiandien išvykstantieji dalyvaus iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame šiai dienai paminėti, o vėliau – okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimo ceremonijoje prie paminklo politiniams kaliniams ir tremtiniams sostinės Lukiškių aikštėje. Čia žygeiviams lietuvišką trispalvę įteiks šalies prezidentas Valdas Adamkus, o 16 valandą jie bus išlydėti Vilniaus geležinkelio stotyje.

Be Tėvynės ir be teisių

„Tokios ekspedicijos labai reikalingos. Lietuvių kalinimo ir tremties vietose liko apie 800 kapinių, kurios jau baigia išnykti, todėl reikia kuo greičiau bent likusias rasti, kad galėtume įamžinti tautiečių atminimą, taip pat padėti likusiems Sibire lietuviams grįžti į tėvynę”, – ragina vienas šių ekspedicijų pradininkų, šalies tremtinių visuomeninės bendrijos „Lemtis” pirmininkas Antanas Sadeckas.

Dar 1989 metais jis rengė pirmąją išvyką į Irkutsko sritį ieškoti mirusių lietuvių amžino poilsio vietų ir dar gyvų tautiečių. Toje ekspedicijoje dalyvavo daugiau kaip 60 jaunų žmonių. Vėliau, pasak Sadecko, romantiškasis atgimimo metas baigėsi, paramos ekspedicijoms į tremties vietas buvo vis mažiau. Ir vis dėlto 1989-2005 metais buvo surengta net aštuoniolika ekspedicijų.

„Krasnojarsko krašte, Permės, Irkutsko, Sverdlovsko, Tomsko, Tiumenės srityse, Altajuje, Chakasijoje, Buriatijoje ir Komijoje aplankyta daugiau negu 240 tremties ir buvusių lagerių vietovių, rastos 162 kapinės. Lietuvių kapus surašėme, filmavome, fotografavome”, – vardijo Sadeckas. Daug šios medžiagos panaudota knygose, dokumentiniuose filmuose, fotografijos parodose.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941-1952 metais iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą buvo ištremta apie 132 tūkstančiai žmonių, tarp jų ne mažiau kaip 39 tūkstančiai vaikų. Apie 28 tūkstančiai ištremtųjų ir įkalintųjų mirė, buvo nužudyti ir dingo be žinios, iš jų apie 5 tūkstančiai vaikų.

Susiruošti į tremtį žmonės turėdavo greitai. Naktį kareivių pažadinti jie išsigandę dažnai nespėdavo pasiimti net reikalingiausių daiktų. Troškiuose prekiniuose vagonuose, antisanitarinėmis sąlygomis ir be jokios medicinos pagalbos kelionė į tremtį trukdavo kartais ir mėnesį, tad seni žmonės ir maži vaikai šių išmėginimų neatlaikydavo. Tie, kurie pasiekė įkalinimo ar tremties vietas, buvo paversti pigia beteise darbo jėga – kamuojami bado, ligų, geliami uodų ir kraujasiurbių mašalų kirto taigoje medžius, tiesė kelius ir dirbo kitus sunkiausius darbus, o gyveno iš pradžių žeminėse, utėlėtuose barakuose.

Tik po Stalino mirties 1953 metais genocido giljotina buvo sustabdyta, o kalinius ir tremtinius pradėta leisti į laisvę. Tačiau tėvynėje jų niekas nelaukė – turtas buvo išgrobstytas, namai užimti. Grįžę tremtiniai buvo nepriregistruojami, sovietinių valdininkų ujami, tad daug žmonių, neištvėrę paniekos ir persekiojimų, grįžo atgal į Sibirą. Ne vienas tūkstantis lietuvių tremties vietose gyvena ir dabar.

Meškos sutikti nenorėtų

Visoms šios vasaros ekspedicijoms į Sibirą vadovaus visuomeninės bendrijos „Lemtis” Mažeikių skyriaus pirmininkas Gintautas Alekna. Tai labai patyręs gidas – ši ekspedicija jam bus jau devynioliktoji. Pradėjęs važinėti į jas 1989 metais, Alekna jau šešti metai ir pats organizuoja tokias ekspedicijas. Tad ir šią vasarą po keturių kelionių, kurias organizuoja LiJOT, Alekna susiruoš ir į penktąją – savąją ekspediciją.

Paklaustas, ar nepavargsta, Gintautas prisipažino: „Dar ir kaip pavargstu. Neretai tenka brautis pėsčiomis per taigą dešimtis kilometrų, kol randu buvusių mūsų tremtinių kaimų griuvėsius ir apleistus kapus. Tačiau tai tapo tarsi mano gyvenimo būdu. Be to, labai mėgstu gamtą ir keliones”.

Iš šių ekspedicijų Alekna sukūrė dešimt dokumentinių kino filmų – „Altajus 1941-1991” apie pirmąją, pačią tragiškiausią, lietuvių tremtį, vėliau „Kryžiai Sibiro žemėje”, „Mirties lageriai”, „Tremties keliais”, „Išlikti ir papasakoti” ir kitus, surengė ne vieną fotografijų apie tremtinių vietas parodą.

Šiandien prasidedančioje kelionėje į Sibirą tikimasi aplankyti buvusius tremtinių kaimus ir kapines Zimos, Centralnyj Chazano, Charchatajaus, Srednios, Zulumajaus ir kituose Irkutsko srities rajonuose.

„Daugelio kapinių mums teks ieškoti taigoje, tad reikės pėsčiomis sukarti ne vieną dešimtį kilometrų su kuprinėmis ant pečių karštyje, nakvoti miške. Sibire daugybė uodų ir kraujasiurbių mašalų – palyginti su šiuo kraštu, Lietuvoje tų gyvių beveik nėra. Galbūt – ko nenorėčiau ir nelinkėčiau – gali tekti sutikti ir lokių. Tad būkite pasirengę sunkumams”, – įspėjo per instruktažą ekspedicijos dalyvius jos vadovas Alekna.

Šioje ekspedicijoje dalyvaus bei „Lietuvos žinių” skaitytojus apie ją informuos ir šių eilučių autorius.