Buvusio Lietuvos ambasados pastato Romoje, vadinamo „Villa Lituania”, klausimas yra bene vienintelė dvišalių Lietuvos ir Italijos santykių problema. Tačiau, pasirodo, labai jau sudėtinga.
„Atėjo laikas iškratyti akmenėlį iš bato. Tai jau padarėme su Prancūzija”, – 2002 metų gegužę mandagiai kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, susitikęs su Italijos Užsienio reikalų ministerijos pasekretoriumi, senatoriumi R.Antonione. Šis atsakė „puikiai žinąs šią problemėlę” ir garantavo, kad Italijos vyriausybė pasiruošusi konstruktyviai ją išspręsti, kad sudaryta speciali ekspertų darbo grupė ir sprendimas bus surastas. Nuo tos dienos praėjo ketveri metai, bet ta „problemėlė” tebėra neišspręsta. Akmenėlis bate tarsi virto didžiuliu akmeniu, kurio niekaip nepasiseka pajudinti Lietuvos ir Italijos pareigūnams.
Tas „akmenėlis” gražiu pavadinimu „Villa Lituania” temdo Lietuvos ir Italijos santykius nuo tos dienos, kai Italija pripažino atgavusią nepriklausomybę Lietuvą ir užmezgė su ja diplomatinius santykius. Lietuva tuomet paskelbė, kad prieškarinių Lietuvos ambasadų Paryžiuje ir Romoje susigrąžinimas yra tarp prioritetinių nacionalinės užsienio politikos užduočių. Lietuvos atstovai nuolat tai primindavo įvairiausiuose susitikimuose su Italijos politikais. Apie tai kalbėjo ne tik susitikę abiejų valstybių prezidentai, premjerai, užsienio reikalų ministerijų vadovai, bet ir parlamentarai, teisingumo, finansų ir net ūkio reikalų ministrai. Abiejų šalių diplomatai nuolat tvirtino, kad šioje srityje „aktyviai dirbama”, tačiau tas „akmenėlis” taip ir nepajudėjo iš vietos.
Tiesa, per tą laiką Italijos pozicija pasikeitė nuo pasiūlymo „daryti žingsnius” problemos sprendimo link per Rusijos užsienio reikalų ministeriją ir užuominos, kad Italija nenori prisidėti prie šios problemos sprendimo (1995 metais), iki pareiškimo, kad „Villa Lituania” klausimas Italijos santykiuose su Lietuva yra top priority (svarbiausias prioritetas) ir sprendimas nebus vilkinamas (2005 metais), tačiau toliau nei Italijos politinės valios pareiškimas nebuvo nueita.
Vis dėlto italai jaučia bent šiokią tokią kaltę, kad 1940 metais su tuomečio Italijos premjero Benito Mussolini pritarimu Lietuvos ambasados pastatas buvo atiduotas Sovietų Sąjungai. Okupavausi Lietuvą SSRS pareikalavo, kad Lietuvos pasiuntinybė Romoje, visas jos turtas ir archyvai būtų atiduoti jai. Nors tuometis Lietuvos ambasadorius Romoje Stasys Lozoraitis Italijos vyriausybei įteikė notą, kurioje pabrėžė, jog Lietuvos inkorporacija į Sovietų Sąjungą yra neteisėta, ir trenkęs kumščiu į stalą pareikalavo, kad atėję bolševikų atstovai išsinešdintų, Italijos vyriausybė pranešė, jog Lietuvos oficialią misiją laiko baigta. Po kelių dienų rusai pasirodė „Villa Lituania” jau lydimi Italijos pareigūnų. Mažas žemės lopinėlis prestižinėje Romos vietoje liko ir iki šiol tebėra paskutinė okupuota Lietuvos teritorijos dalis.
Pastatas „Villa Lituania” vardą gavo tik jame įsikūrus Lietuvos ambasadai. Kai mūsų valstybė jį išsinuomojo 1933 metais, jis vadinosi „Villa Maria Luisa”, nes priklausė Mariai Luisai Page. 1937 metais savininkė sutiko parduoti vilą Lietuvai už 3 milijonus lirų. Kadangi pirkinys buvo brangus, Lietuva sumokėjo trečdalį sumos, o likusią dalį įsipareigojo išmokėti dalimis. Po 1940 metų okupacijos Lietuva savo įsipareigojimų vykdyti jau nebegalėjo, bet buvo spėjusi sumokėti 46,6 proc. suderėtos kainos.
Karui baigiantis Italijos užsienio reikalų ministerija neslėpė, kad „dėl politinių priežasčių būtina kuo greičiau išspręsti „Villa Lituania” nuosavybės klausimą ir kuo greičiau pripažinti ją Sovietų Sąjungos nuosavybe”. SSRS buvo pasiūlyta nusipirkti pastatą. Italijos vyriausybė paėmė iš banko depozito Lietuvos Respublikai priklausančius 6 milijonus lirų (geroje vietoje esančios vilos vertė buvo smarkiai išaugusi), pridėjo trūkstamą sumą ir įsigijusi pastatą už 10 milijonų 752 tūkst. lirų perdavė jį Sovietų Sąjungai.
Būtent todėl Lietuvai atgavus nepriklausomybę Rusija, laikydamasi savo tradicijos neatiduoti nieko, kas patenka jai į rankas, pareiškė, kad pastato Romoje klausimą laiko išspręstu ir grįžti prie jo neketina.
Bet Italijai, taip pat davusiai suprasti, kad nenori prisidėti prie šios problemos sprendimo, grįžti teko. Švedijos padedama 1997 metų pabaigoje Lietuva iškėlė savo diplomatinių atstovybių Romoje ir Paryžiuje grąžinimo klausimą Europos Taryboje ir po metų joje buvo priimta rekomendacija, kuri apibrėžė teisinį Lietuvos diplomatinės atstovybės Romoje pastatų ir žemės statusą kaip tebesančią Lietuvos nuosavybę.
2003 metais Italija pagaliau pažadėjo išspręsti „Villa Lituania” klausimą iki Italijos pirmininkavimo Europos Sąjungoje pradžios. Deja, iki to laiko išspręstas tik Lietuvos ambasados pastato Paryžiuje klausimas. Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas, žinodamas, kad jame įsikūrę Rusijos diplomatai buvusios ambasados Lietuvai niekada negrąžins, kilniai pažadėjo sumokėti jai finansinę kompensaciją ir taip išpirko Prancūzijos kaltę. Kai 2004 metais premjeras Algirdas Brazauskas, susitikęs su Italijos premjeru Silvio Berlusconi, pasakė, kad „Lietuvos žmonėms sunku paaiškinti, kodėl su Italijos vyriausybe nesprendžiame šio klausimo”, S.Berlusconi pareiškė: „Duosiu nurodymą užsienio reikalų ministrui surasti priimtiną sprendimą. Sutvarkysime. Jokiu būdu prancūzai negali būti geresni už mus”.
Tačiau ir galingasis S.Berlusconi, ilgiausiai pokario Italijoje išbuvęs premjero poste, nieko nesutvarkė. Italija tik nebeprieštaravo, kad įsisenėjusią Lietuvos ir Italijos problemą galima išspręsti sumokant finansinę kompensaciją. Tuometis užsienio reikalų ministras Franco Frattini net pasiūlė Finansų ministerijai techniniu lygiu pradėti derybas su Lietuva, tačiau viskas liko kaip buvę. Tiesa, per tą laiką italai vietoj gražaus netoli Borgezės parko esančio „Villa Lituania” pastato pasiūlė lietuviams kitą, nė iš tolo netinkantį ambasadai. Jis buvo prastame rajone, kur gyvena nemažai asocialių asmenų, nesutvarkyta aplinka, nėra automobilių aikštelės, jau nekalbant apie tai, kad tas pastatas neatitiko jokių ambasadai keliamų saugumo reikalavimų.
Visus praėjusius metus Italijos ambasadorius Lietuvoje B.Ugucioni aiškino, kad politinė valia iš Italijos pusės yra, kad sprendimas neturėtų būti vilkinamas, tačiau viskas liko kaip buvę. Tiesa, per tą laiką žadėjęs problemą išspręsti Italijos užsienio reikalų ministras F.Frattini tapo Europos Sąjungos komisaru, atsakingu už teises, laisves ir saugumą, ir persikėlęs į Briuselį buvo atvykęs pas mus patikrinti, ar Lietuva pasirengusi kitais metais prisijungti prie Šengeno erdvės, o dabar jau eina ES vicepirmininko pareigas. O nenorėjęs būti blogesnis už prancūzus ir žadėjęs viską „sutvarkyti” S.Berlusconi šį pavasarį pralaimėjo rinkimus ir, pasitraukęs iš Italijos premjero posto, tokios Lietuvos turbūt net neprisimena. Atsistatydino iš premjero posto ir A.Brazauskas, kuriam S.Berlusconi buvo davęs šį pažadą.
Kai gegužę A.Valionis Austrijoje susitiko su Italijos užsienio reikalų ministru M.D’Alema, pastarasis vėl pažadėjo „kuo greičiau išspręsti šį klausimą”. Birželio 6 dieną Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje jau naujas Italijos parlamentas ir nauja vyriausybė raginami „atsakingai ir konstruktyviai spręsti šį Lietuvai svarbų klausimą”, ir pareikalavo, kad Italija „Villa Lituania” netektį kompensuotų pinigais ar nekilnojamuoju turtu. Paprašiusi Italijos ambasadą Vilniuje pakomentuoti dabartinę Italijos poziciją dėl buvusio Lietuvos ambasados Romoje pastato, birželio 7 dieną „Ekstra” gavo tokį atsakymą: „Komentaro kol kas nėra”. Tad, kaip sako lietuviai, užkliuvo už varčios ir vėl iš pradžios. Mažas „akmenėlis bate” dviejų draugiškų Europos Sąjungai priklausančių valstybių santykiuose tebėra nepajudinamas akmuo.
O gal tą akmenį padės išjudinti Lietuvos studentų piketas prie Italijos ambasados Vilniuje?