Lietuvos universitetuose ir kolegijose socialinio pedagogo profesiją įgiję absolventai ja nusivilia, nes negauna darbo
Socialinio darbuotojo ar socialinio pedagogo specialybė aukštosiose mokyklose pastaruoju metu tapo viena populiariausių. Šiuos specialistus rengia per 10 universitetų ir kolegijų, kasmet aukštojo mokslo diplomus įgyja arti tūkstančio socialinio darbo bakalaurų ir magistrų. Tačiau ne visi jie gauna darbo, nes, absolventų teigimu, aukštosios mokyklos juos „kepa”, o darbdaviai nelabai žino, ką šie specialistai turėtų dirbti.
Be pašaukimo darbas nemielas
Kauno Vydūno vidurinėje mokykloje socialinė pedagogė Eglė Milašiūtė dirba antri metai. Jauna specialistė čia atėjo baigusi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo institutą, kur įgijo socialinio darbo bakalaurės, o vėliau – edukologijos magistrės diplomą. „Dar studijuodama atlikau praktiką S. Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje, kur dirbti su vaikais patiko. Nutariau būtinai po studijų sugrįžti į mokyklą”, – pasakoja Eglė. Ji sako, kad iš 40 -ies kartu besimokiusių socialinio darbo bakalaurų dabar pagal specialybę dirba ne daugiau kaip dešimt. Visi kiti gavę bakalauro diplomus pasirinko kitokias magistrantūros studijas.
„Mokykloje socialiniams pedagogams nelengva, nes reikia ne tik daug pedagoginių, psichologinių žinių, bet ir patirties, – sako jauna specialistė. – Iš universitetų į mokyklas atsinešusieji tik sausas teorines žinias su mokiniais ne iš karto randa bendrą kalbą”. Eglės manymu, socialinis pedagogas mokykloje labai reikalingas, bet jei šią specialybę renkiesi neturėdamas pašaukimo, darbas bus nemielas. „Jei už suteiktą socialinę pagalbą padėkoja bent vienas vaikas, pavyzdžiui, tas, kurį atpratinau nuo priklausomybės kompiuteriui ar priverčiau nebėgti iš pamokų, jaučiuosi laiminga”, – sako Eglė. Pedagogė neslepia: nors darbo daug, atlyginimas minimalus, ji neuždirba nė tūkstančio.
Rengdama magistro darbą studentė atliko tyrimą. Paaiškėjo, kad tie socialiniai pedagogai, kurie dirba mokykloje daugiau kaip trejus metus, turi daugiau papildomos veiklos, tad jiems ir užmokama daugiau. Jauni specialistai visa tai turi išsikovoti, į juos dažnai žiūrima su nepasitikėjimu.
Etatus riboja „krepšelis”
„Aušros” gimnazijos socialinė pedagogė Diana Nalivaikaitė vadovauja miesto socialinių pedagogų metodinei komisijai, tad gerai žino visus kolegų rūpesčius. Jos teigimu, tie jauni specialistai, kurie po studijų ryžtasi eiti dirbti į mokyklą ir renkasi socialinio darbo magistro studijas, su vaikais dirba nuoširdžiai. Tačiau įsidarbinti mokyklose ne visiems pavyksta, nes šios įstaigos priima dirbti tik po vieną tokį specialistą. „Ši pareigybė finansuojama iš mokinio „krepšelio”, tad mokyklų vadovai linkę skaičiuoti pinigus ir taupyti etatus”, – dalijasi mintimis D. Nalivaikaitė.
Jos nuomone, mokykloms reikėtų bent dviejų tokių pedagogų, nes socialinės veiklos barai labai platūs. „Tai – ir socialinės paramos organizavimas, lankomumo, mokymosi problemų turinčių vaikų kontrolė, darbas su asocialiomis šeimomis, prevencinė veikla, – vardija pedagogė. – „Sunkių” mokinių mokyklose daugėja, socialinis pedagogas turi būti tarpininkas tarp šeimos ir klasės vadovo, mokyklos ir kitų švietimo institucijų”, – pasakoja pašnekovė.
Darželinukai – be socialinės pagalbos
Kauno švietimo ir ugdymo skyriaus (ŠUS) vyriausiosios specialistės Danutės Vyšniauskienės teigimu, miesto mokyklose dirba 68 socialiniai pedagogai. Šiuos etatus turi dar ne visos pradinės mokyklos. „Jei mokyklose būtų du socialiniai pedagogai, vienas dirbtų prevencinį darbą, kitas galbūt teiktų pagalbą šeimoms, daugiau orientuotųsi į mokinių socialinių įgūdžių ugdymą. Deja, „krepšelio” lėšos mokyklose – deficitinės”.
Kaunui šiemet iš Nacionalinės narkomanijos prevencijos programos skirta 9300 litų. Ši parama, pasak D.Vyšniauskienės, skirta apmokyti socialiniams pedagogams, kurie šio prevencinio darbo įgūdžių labai stokoja. Šias pareigybes užima ir nemažai į socialinį darbą persikvalifikavusių mokytojų, kurie tai daro dėl sumažėjusių pamokų krūvių mokyklose ir tęstines studijas baigia Vytauto Didžiojo ar Kauno technologijos universitetuose. Nieko nuostabaus, kad mokyklose jie užima „tikrų” diplomuotų socialinio darbo specialistų vietas.
„Socialiniam pedagogui būtų ką veikti ir ikimokyklinėje įstaigoje, – įsitikinusi „Šarkelės” darželio direktorė, miesto ikimokyklinių įstaigų vadovių asociacijos pirmininkė Regina Norkienė. – Ypač tai aktualu darželiams, kurie turi savaitines grupes, nes jas lanko labiau pedagogiškai apleisti vaikai iš vargingesnių šeimų. Socialinės pagalbos reikia ir vaikams, ir tėvams. Dėl šių etatų į Švietimo ir ugdymo skyrių esame kreipęsi ne kartą, bet kol kas nesame išgirsti”.
Absolventai nusivilia specialybe
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo instituto Socialinio darbo katedros vedėja docentė Nijolė Večkienė pripažįsta, kad ne visi socialines studijas pasirinkę studentai po bakalauro studijų ryžtasi šiam darbui. „Praktikos metu daugelis pasitikrina savo pašaukimą, ir, tapę bakalaurais, gal tik trys ketvirtadaliai renkasi socialinio darbo magistrantūros studijas. Kiti pasirenka kitas veiklos sritis”, – sako docentė. Jos teigimu, VDU parengtų specialistų spektras labai platus – jie gali dirbti su vaikais, seneliais, neįgaliais žmonėmis. Norintieji dirbti mokykloje privalo įgyti papildomą edukologinę kvalifikaciją, tačiau, pasak docentės, tokių būna nelabai daug.
Minėto VDU instituto mokslininkų tyrimų duomenimis, tarp mokyklose dirbančių socialinių pedagogų dominuoja persikvalifikavę pradinių klasių mokytojai. Iš viso per metus institutas perengia per 40 bakalaurų ir 15 socialinio darbo magistrų.
Rengiant socialinius pedagogus Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA) nuo kitų aukštųjų mokyklų irgi neatsilieka: šią specialybę studentai įgyja Sporto edukologijos fakultete. „Ir šiemet išleisdami absolventus žinome, kad įsidarbins ne visi. Dalis absolventų, kaip ir kasmet, tikriausiai išvyks dirbti į užsienį”, – sako fakulteto dekanas docentas Juozas Kasiulis. Dekanas pripažįsta, kad negavusieji darbo neretai nusivilia profesija ir dažnai renkasi darbą ne pagal specialybę.
Rinka jau perpildyta
LKKA absolventė Rita (jos pavardė redakcijai žinoma) sakė, kad pavargo ieškodama socialinės pedagogės darbo. „Kam tada reikia rengti šiuos specialistus, jei jie niekam nereikalingi? – svarstė mergina. – Gal aukštosios mokyklos turėtų riboti priėmimą į šias specialybes”?
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Specialistų rengimo departamento direktorės dr. Gitanos Jurgelaitienės teigimu, pernai 248 socialinius pedagogus parengė universitetai ir 300 – kolegijos. Socialinių darbuotojų atitinkamai parengta 844 ir 418. Pasak ŠMM pareigūnės, Lietuvai pagal europinius standartus reikėtų apie 10 tūkstančių socialinių darbuotojų, tačiau darbo vietų sukurta tik 5 tūkstančiams. Remiantis Darbo biržos duomenimis, socialinio darbuotojo ir socialinio pedagogo specialybės priskiriamos ribotų įsidarbinimo galimybių kategorijai. Šių specialistų šaliai trūksta, bet biudžetinės įstaigos socialiniams darbuotojams, tarp jų ir pedagogams, darbo vietų nesteigia. Todėl tarp šių jaunų specialistų – nemažai bedarbių.
Pasak pašnekovės, priėmimą į šias specialybes pradėta didinti 2001-2002 mokslo metais, nes tada jų poreikis buvo didesnis. Dabar rinka šiais specialistais jau perpildyta, tad studijuoti priimama mažiau. Departamento direktorė mano, kad tiek socialinių darbuotojų ir socialinių pedagogų, kiek aukštosios mokyklos parengia dabar, Lietuvai nėra daug. Tačiau realybė kitokia: jei absolventai jaučiasi niekam nereikalingi, vadinasi, lėšos rengiant šiuos specialistus eikvojamos veltui.