„Seksualių sūnų hipotezė” iš pirmo žvilgsnio atrodo protinga. Evoliucinė biologija teigia, kad patelė, kuri pasirenka dominuojantį patiną, susilauks sūnų, paveldėsiančių tėtušio charizmą. Savo ruožtu jie turės galimybę rinktis iš daugybės patelių, todėl jų motina laimės didįjį prizą – taps senele.
Bet kai mokslininkai pradėjo studijuoti musinukių patinėlius, kurių tėvai, sprendžiant iš vagelės kaktoje (musinukių pasaulyje tai reiškia tą patį, kaip ir plokščias žmonių pilvas), buvo tikros „likimo dovanos”, jokio dėsningumo neaptiko.
Švedų mokslininkai žurnalo „American Naturalist” vasario numeryje rašė, kad sūnūs nepaveldėjo „aukšto savo tėvų statuso poruojantis”. Todėl jų mamytės turėjo mažiau vaikaičių nei tų, kurios pasitenkino ne tokiais patraukliais patinais.
Herojai meilužiai buvo pernelyg užsiėmę poravimusi, todėl jiems neliko laiko auklėti augančią kartą. Dėl to nukentėjo sūnų sveikata ir vaisingumas. Blankesni paukščiai buvo geresni tėvai ir augino sūnus, kurie vėliau sulaukė didelio pasisekimo tarp patelių.
Vargšas Č. Darvinas. Sukūręs teoriją, kad organizmai keičiasi kintamumo ir natūralios atrankos dėka, savo atradimus nutarė pritaikyti seksui. Palyginti su neribotu patinų spermatozoidų kiekiu, patelės turi ne tiek jau daug kiaušialąsčių, todėl joms priimtiniausia strategija – poravimuisi rinktis geriausius genus turinčius patinus. Tada jų palikuonys taip pat turės dominuojančių požymių. Jiems bus lengviau išgyventi ir daugintis, išsipildys kiekvienos motinos svajonė – tapti senele.
Norint paaiškinti, kam povui reikalingos rokoko stiliaus plunksnos, o elniui – tokie dideli ragai, pasitelkiama seksualinės atrankos teorija, pagal kurią moterys renkasi vyrus su geriausiais genais – šie vyrauja ir kitose kartose. Nė vienas toks atributas neskatina išlikimo, tačiau patelės renkasi patinus, turinčius šių savybių. Taip parodoma, jos seksualinė atranka iš tikrųjų veikia.
Bent jau taip teigiama vadovėliuose. Kaip Č. Darvino natūralios atrankos teoriją puola Amerikos dešiniosios religinės grupės, taip ir jo mažiau žinomai seksualinės atrankos teorijai prieštarauja kai kurie biologai.
„Kai kurių rūšių reprodukcinis elgesys nesutampa su Č. Darvino seksualinės atrankos teorija, – sako biologė Džoana Rougarten iš Stenfordo universiteto. – Mintis, jog patelės renkasi genetiniu požiūriu optimaliausią patiną, yra neteisinga. Patelės renkasi ne tą patiną, kuris pagerintų palikuonių genetines savybes, bet tą, su kuriuo susilauktų maksimalaus skaičiaus palikuonių.”
Musinukių pavyzdys rodo, kad poravimasis su „seksualiausiu” patinu ne visada reiškia, jog palikuonių būrys bus gausus. Iš tikrųjų toms rūšims, kai vienintelis patinų indėlis – genai, tokia strategija gali būti veiksminga. Tačiau biologai aptinka vis daugiau pavyzdžių, kai patelėms palankesnė kita strategija.
Pavyzdžiui, svirplio patelė poruojasi iš esmės su kiekvienu norinčiu. Promiskuiteto, o ne „geriausio” patino pasirinkimo dėka jos didina savo palikuonių genetinę įvairovę ir galimybę bent kai kuriems išgyventi – net jeigu kiti žūtų nuo patogenų ar priešų.
Kitoms patelėms išoriniai seksualumo atributai nedaro tokio įspūdžio, kaip tvirtina teorija. Kol didžiaragiai maralai kaunasi, norėdami priblokšti patelę savo pasididžiavimo matmenimis, elnė gali kuo ramiausiai pasitraukti į nuošalią vietą su gamtos menkiau apdovanotu patinu.
Išskleistos plunksnos ir kautynės su varžovais ne visada yra geriausia reprodukcinė strategija, kaip teigė Č. Darvinas. Kai kurioms rūšims bendradarbiavimas gali būti sėkmingesnis. Pavyzdžiui, saulažuvės sudaro trio: vienas stambus patinas, saugantis teritoriją, viena maža patelė ir vienas nedidelis patinas, prasiskverbiantis į teritoriją patelei išleidus ikrus. Taip mažyliui pavyksta tapti tėvu, nors patelių akyse jis nėra itin žavus.
Profesorės D. Rougarten teigimu tokios strategijos rodo, jog „kiekvienas patinas randa būdą gyventi. Visi šie būdai yra veiksmingi”.
Kita seksualinės atrankos problema susijusi su tuo, kad ši teorija nepaaiškina neišvaizdžių patinų atsparumo. Jeigu patelės, kaip teigiama, renkasi patinus su pačiomis geriausiomis savybėmis, po tam tikro skaičiaus kartų povo uodega turėtų būti akinančio grožio. Tačiau taip nėra. Kiekvienoje bandoje yra pleibojų ir nevykėlių. „Kodėl ne visų uodegos gražios?” – klausė profesorė D. Rougarten.
Kiti mokslininkai nepasirengę visiškai atsisakyti seksualinės atrankos teorijos, ją laiko stipria ir iš esmės teisinga. Tačiau kai kurie nėra tuo įsitikinę. Partnerio paieška tikrai gali tapti varžybomis. Tik daugelis požymių, kuriuos moterys laiko patraukliais, su gerais genais neturi nieko bendra. Dėl nežinomų priežasčių jie tiesiog patinka patelėms. Vyrai, svajojantys apie treniruotą pilvo presą, turi apie ką pagalvoti.