Pasvalio rajono Talkonių kaimo gyventojui 67 metų Jurijui Nikolajenkai jau antrus metus būstą atstoja po gaisro griuvėsiais virtęs namas. Tiksliau, tai, kas iš jo liko, – pastatas nebeturi net stogo.
Vyras vėjų kiaurai perpučiamoje lūšnoje glaudėsi ir per didžiuosius žiemos šalčius.
J.Nikolajenka tik porą savaičių šiltai ir sočiai praleido Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, kai ten jam laikiną prieglobstį buvo suradusios Pumpėnų seniūnijos darbuotojos.
Tačiau klajoklišką gyvenimo būdą mėgstantis vyriškis ligoninėje ilgai neištvėrė – pabėgo ir raštu atsisakė seniūnijos siūlomos globos.
J.Nikolajenka nenori keltis gyventi kur nors kitur, nes jį, gaunantį tik šalpos pensiją, esą maitina tarptautine magistrale „Via Baltica” važiuojantys žmonės – perka surištas beržines šluotas.
Brangiausias baldas – sofa
Kai „Panevėžio ryto” korespondentas aplankė J.Nikolajenką, jis griuvėsius primenančiame būste sėdėjo ant sulūžusios sofos ir darbavosi adata – prie odinės striukės siuvo dirbtinį kailį.
„Noriu, kad striukė mane gerai šildytų, nes oras naktimis dar vėsus. Ją Pasvalio turguje nusipirkau už 10 litų”, – pamatęs svečią rusiškai paaiškino vyras, įterpdamas vieną kitą lietuvišką žodį.
Jis neslėpė miegąs su drabužiais – taip daug šilčiau. Be to, neturi jokios patalynės.
J.Nikolajenkos gyvenamojoje patalpoje, kurioje iki gaisro buvo įrengta virtuvė, iš visų pusių švilpia vėjai. Iš lentų sukaltose sienose žioji platūs plyšiai, virš sofos kaba pritvirtinta plokštė, brangiausią baldą apsauganti nuo lietaus.
„Kaimynas man sofą padovanojo, kad nereikėtų gulėti ant žemės. Ir televizorių veikiantį atidavė, tačiau name nėra elektros, laidus po gaisro atvažiavę elektrikai nupjovė”, – paaiškino J.Nikolajenka, rodydamas į kampe prie durų, tarp šiukšlių, numestą televizorių.
Paguoda – naminis alus
Viena patalpos siena – pusiau nugriauta, nuplėštos lentos jau anksčiau sukūrentos greta gulto įrengtoje krosnyje. Nors kieme guli keli elektrikų nupjauti medžiai, kurių šakos buvo pavojingai priartėjusios prie aukštos įtampos laidų, J.Nikolajenka jų nekūrena.
Savadarbė krosnis – nemūryta: ant sukrautų plytų uždėta metalinė krosniadangtė su anga puodui padėti.
Šalia sofos, ant aslos, stovi plastikinis butelis su rudu skysčiu. J.Nikolajenka sako, kad naminis alus – mėgstamiausias jo gėrimas.
„Alus man labai patinka, jį dažnai virdavo uošvė. Su sugyventine ir jos motina susėdę gurkšnodavome. Kai sudegė namas, jos išsikėlė gyventi į kitą kaimą, į sugyventinės motinos seseriai priklausančią sodybą”, – pasakojo vyras.
Šių metų pradžioje J.Nikolajenkos gyvenimo draugė, prieš 15 metų jam pagimdžiusi sūnų, iškeliavo Anapilin. Sugyventiniai atžalos neprižiūrėjo, sūnus auga valdiškuose namuose.
Šluotas pardavinėti uždraudė
J.Nikolajenka sako ketinąs sienas apsikalti polietileno plėvele, kad būtų šilčiau. Kodėl užuovėja nepasirūpino rudenį, kad ji žiemą būtų apsaugojusi nuo vėjų ir sniego, paaiškinti negalėjo.
Vyras gynėsi pavogęs polietileną. Pasak jo, šia medžiaga esą sušelpė pažįstamas.
Apšepęs ir nemaloniai dvokiantis J.Nikolajenka tikino gyvenąs neblogai: iš kieme esančio šulinio pasisemiantis vandens, jį pakaitinęs ant krosnies nusiskutąs ir nusiprausiąs.
Tačiau pasižiūrėjus į jo rankas darosi aišku, kad jos vandens ir muilo nemačiusios seniai.
J.Nikolajenka korespondentui pasiūlo pirkti jo surištų beržinių šluotų. Jas pardavinėja nebrangiai – po 1 litą.
Anksčiau šluotomis Talkonių kaimo gyventojas prekiavo greta savo namų. Dirbinius jis reklamavo sustatęs tarptautinės magistralės šalikelėje. Šluotas noriai pirkdavo pro šalį važiuojantys ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.
Dabar pardavinėti šluotas J.Nikolajenkai esą uždraudė atvykę policijos pareigūnai, nes neturėjo išsipirkęs verslo liudijimo.
Svečias šokdino vienuolius
J.Nikolajenka nesėdi nuolat savo griuvėsiuose, jį kiekvieną dieną galima pamatyti einantį Pumpėnų link arba grįžtantį namo. Automobilių vyras nestabdo, nes vairuotojai atsisako jį vežti vien dėl blogo kvapo.
Pumpėniečiai kaip anekdotą pasakoja praėjusių metų pabaigoje, per didžiuosius šalčius, J.Nikolajenkai nutikusią istoriją.
Vienam tarptautine magistrale važiavusiam vairuotojui pagailo pėsčiomis ėjusio sustirusio vyro. Jis įsisodino į savo mašiną J.Nikolajenką ir nuvežė pas Pumpėnų miestelyje, buvusiame karmelitų vienuolyne, gyvenančius iš Argentinos atvykusius vienuolius.
Šie sutiko priglausti sušalusį vyrą, paguldė jį rūsyje, prie krosnies.
Tolesnė istorija primena nuotaikingą rusų komediją „Operacija „Y” ir kiti Šuriko nuotykiai”.
Vakare vienuoliai svečiui pasiūlė karštos sriubos. Ją suvalgęs vyras nė kiek nesikuklindamas šeimininkų paprašė antro patiekalo.
Tačiau ir jį sukirtęs nenusiramino, pareikalavo kompoto. Vienuoliai atsiprašinėdami atsakė tokio gėrimo neturintys, pasiūlė tik arbatos. Kiek pagalvojęs, vyras sutiko jos išgerti.
Rytą išeidamas iš šiltos klebonijos J.Nikolajenka vienuolių paprašė sumokėti už darbą: esą naktį jis nemiegojo, o kūreno krosnį.
Šeimininkai atsisakė išpildyti šį akiplėšišką svečio prašymą, nes krosnis malkomis pakraunama beveik pusei paros, o šį darbą iš vakaro atliko patys vienuoliai.
Namą pats sukūreno
Gyventi į Lietuvą J.Nikolajenka iš Ukrainos atvažiavo maždaug prieš 16 metų. Tačiau darbo Saratovo politechnikos institutą baigęs ir elektriko inžinieriaus specialybę turintis vyras čia nesusirado.
„Darbdaviai manęs nepri- ėmė, nors esu geras specialistas. Jie teisindavosi, kad lietuviai darbo neturi, o aš esu ukrainietis”, – savo versiją, kodėl gyvendamas Lietuvoje nedirbo, pateikė pensininkas.
Iš pradžių J.Nikolajenka įsikūrė Aukštagojų kaime, tačiau prieš 8 metus medinį gyvenamąjį namą, kuriame gyveno, pats su-griovė: nulupo lentas ir jas sudegino. Nors greta sodybos auga miškas, kuriame pilna sausuolių, vyras nesivargino eiti jų rinkti.
Sudeginęs pastatą jis kurį laiką gyveno kieme stovėjusiame rūsyje.
Praėjusių metų pradžioje ugnis sunaikino J.Nikolajenkos sugyventinės motinos gyvenamąjį namą.
„Gaisras kilo pro kamino plyšį į pastogę patekus žiežirbai. Kol atvažiavo pro šalį vykusių žmonių iškviesti ugniagesiai, pastatas stipriai apdegė, liko tik plikos sienos. Šiuose griuvėsiuose dabar ir gyvenu”, – sakė ukrainietis.
J.Nikolajenka pasakojo netoli sudegusio namo, uošvės jam dovanotame žemės sklype, rudenį ketinąs pradėti statytis naują namą. Blokelius pastato sienoms jis tikino darysiantis savo rankomis iš molio ir šiaudų.
Šelpia labdaringais ryžiais
Pumpėnų seniūnės pavaduotoja Asta Punienė „Panevėžio rytui” sakė, kad sudegus namui J.Nikolajenka atsisakė kartu su sugyventine ir jos motina keltis į Pašiliečių kaimą. Pensininkas pasiliko Talkoniuose.
„Socialinio darbo organizatorė siūlė jam gyventi senelių namuose, tačiau sulaukė kategoriško atsisakymo. Praėjusių metų lapkričio mėnesį įkalbėjome jį pusmetį pagyventi Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje, bet ten jis ištvėrė tik porą savaičių.
Pabėgęs iš ligoninės atėjo į seniūniją ir raštu atsisakė mūsų paslaugų, nes nori gyventi taip, kaip jam patinka”, – rankomis dėl tokio Talkonių kaimo gyventojo sprendimo skėsčiojo A.Punienė.
Pasak seniūnijos darbuotojos, J.Nikolajenka kasmet gauna užsieniečių atvežtos labdaros, jam duodama vargingai gyvenantiems Lietuvos žmonėms Europos Sąjungos skirtų maisto produktų: miltų, ryžių, makaronų.