Kauno „Žalgiryje” nesužaidęs nė vienų rungtynių taip, kaip tikėjosi aistruoliai, buvusi NBA žvaigždė Kenny Andersonas teigia, kad būtų pasirodęs geriau, jei į Kauną butų atvykęs sezono pradžioje, o ne sausio mėnesį
NBA istorijoje savo pėdsaką palikęs Kenny Andersonas Lietuvoje nenuveikė nieko panašaus. 35 metų įžaidėjas netapo Kauno „Žalgirio” lyderiu ar žaidimo varikliu, o Kauno ekipa neteko nei Lietuvos, nei Baltijos krepšinio lygos čempionų titulo. „Žalgiris” paskelbė, kad Andersonas kitą sezoną komandoje tikrai nežais, tačiau padės klubui kitaip – tikriausiai tai bus susiję su naujų legionierių paieška už Atlanto. Pats Andersonas dar porą sezonų norėtų žaisti krepšinį, o ateityje imtis trenerio darbo.
Nevaldė komandos
– Lietuvoje praleidote 4 mėnesius. Kaip vertinate tą laikotarpį?
– Tai buvo puiki patirtis. Po 14 metų karjeros NBA gavau progą atvykti ir pamatyti kaip atrodo Europos ir Lietuvos krepšinis. Nepraleidau šioje komandoje viso sezono, vos 4 mėnesius, todėl reikėjo prisitaikyti. Kai atvykau, man buvo sunku priprasti prie komandos, aš, kaip įžaidėjas, jos nevaldžiau. Reikėjo išmokti derinius, pažinti komandos draugus, prisiderinti prie sistemos. Man tai buvo sunki užduotis, unikali situacija, tačiau džiaugiuosi, kad ją išgyvenau.
Reikėjo priprasti ir prie šalies, nors aš keliauju visą gyvenimą. Priprasti sunku nebuvo, žmonės čia labai malonūs.
– Ar gerai pažinai Kauną per tą laiką?
– Kaunas yra gana mažas miestas, nelabai ką pamatysi. Žinojau kai kurias vietas, restoranus, rajoną, kuriame gyvenau.
– Patekote į „Žalgirį”, kai šis išgyveno labai sunkų laikotarpį: keitėsi treneriai, pralaimėjote nemažai rungtynių. Ar sunku buvo su tuo susidoroti?
– Man, pirmąkart čia atvykusiam amerikiečiui, turinčiam gerą reputaciją Amerikoje, lengva nebuvo. Jie tikėjosi, kad aš čia atvyksiu – ir bum, – iškart įvyks puikūs dalykai. Tačiau kartu komandoje dėjosi visi minėti dalykai. Pasikeitė treneriai, naujam treneriui reikėjo priprasti prie komandos. Padėtis buvo sunki, tačiau esu įsitikinęs, kad su ja susidorojau gana gerai.
– „Žalgiris” pralaimėjo Baltijos ir Lietuvos krepšinio lygų finalus. Ko trūko komandai?
– Nežinau. Tiesiog varžovai žaidė geriau nei mes. Pernai „Žalgiryje” buvo daugiau vyresnio amžiaus žaidėjų, šiemet – daugiau jaunimo. Prireikia laiko, kol jie susižaidžia, kol jaunimas ir veteranai randa bendrą kalbą. Pernykštė komanda buvo labiau subrendusi, turėjo daugiau vyresnių žaidėjų, jie žinojo, ką reikia daryti sunkiomis akimirkomis. Be to, prisidėjo trenerių kaita, Darjušo Lavrinovičiaus trauma. Buvo sunku.
– Su kuriuo treneriu – Antanu Sireika ar Ainaru Bagatskiu buvo lengviau rasti bendrą kalbą?
– Lengviau, be abejo, buvo su naujuoju treneriu, nes jis kalba angliškai. Pirmasis treneris buvo labai gerbiamas, vienas geriausių trenerių Europoje, jis dirba su Lietuvos nacionaline komanda. Jis puikiai išmano žaidimą, aš jį labai gerbiau, tačiau jis nekalbėjo angliškai, todėl buvo sunku jį suprasti.
– Bagatskis yra jaunas treneris, ir tai įvardijama kaip problema. Ką apie tai manote?
– Patirties reikia visiems. Ainaras pateko į labai sunkią padėtį, nes perėmė komandą iš puikaus trenerio, ekipą kamavo traumos, reikėjo jaunimą priderinti prie vyresnių žaidėjų. Manau, kad treneriui sudėtingoje situacijoje sekėsi visai neblogai. Įgyta patirtis tikrai pravers ateityje. Aš savo vaikams kartoju, kad gyvenime iš visko mokomasi, patirtis yra vienas svarbiausių dalykų. Turi šį tą patirti, išgyventi, kad išmoktumei ateičiai.
NBA – puikus gyvenimas
– Tikriausiai pastebėjote nemažai skirtumų tarp Europos ir NBA krepšinio?
– Taip, krepšinis JAV ir Europoje labai skiriasi. Pirmiausia skiriasi taisyklės. NBA visai neseniai leido gintis „zona”, o čia galima gintis kaip tik nori. Tai truputį primena JAV studentų (NCAA) pirmenybes. Be to, NBA daugiau žaidžiama vienas prieš vieną. Skirtumų tikrai nemažai. Man buvo naudinga atsidurti čia ir išbandyti kitokį krepšinį.
Dauguma NBA žaidėjų, atvykstančių į Europą, sako, kad reikia įprasti prie kitokio žaidimo. Tam prireikia net kelerių metų. Jeigu Į Kauną būčiau atvykęs prieš sezoną, būčiau buvęs naudingesnis.
– Ar Lietuvoje sekėte NBA varžybas?
– Taip, domiuosi NBA, nes su kai kuriais žaidėjais palaikau gerus santykius. Pavyzdžiui, su Antoine’u Walkeriu. Mes kartu žaidėme 4 metus Bostono „Celtics” ekipoje. Dabar jam puikiai sekasi Majamyje. Kitas žaidėjas – Paulas Pierce’as. Mes kartu atėjome į „Celtics” – jis tada buvo lygos naujokas, o aš jau patyręs žaidėjas. Žaidėme kartu 2 metus, vis dar domiuosi, kaip jam ir jo komandai sekasi.
Domiuosi ir Niudžersio „Nets” ekipa. Ji turi puikų įžaidėją Jasoną Kiddą. Žmonės to nežino, tačiau aš esu antras tarp daugiausia rezultatyvių perdavimų per „Nets” istoriją atlikusių žaidėjų. Niudžersyje atlikau daugiau kaip 2 tūkst. rezultatyvių perdavimų, ilgai pirmavau, tačiau Kiddas neseniai pagerino mano rekordą.
Karjera NBA man pavyko, į nieką jos neiškeičiau. Matyt, esu palaimintas, kad man taip sekėsi.
– NBA buvote garsus žaidėjas. Kurie metai jums įstrigo į atmintį kaip sėkmingiausi?
– NBA man gerai sekėsi visose komandose, kuriose žaidžiau. 1991-ųjų naujokų biržoje mane antruoju šaukimu pakvietė „Nets”. Žaisdamas šioje ekipoje 1994 metais patekau į „Visų žvaigždžių” rungtynes. 1997 metais kartu su Arvydu Saboniu mums puikiai sekėsi Portalndo „Trail Blazers” ekipoje. Po to metai Bostone… Jei reikėtų išsirinkti tris mėgstamiausias komandas, tai ir būtų „Nets”, „Trail Blazers” bei „Celtics”. Jose ne tik visi gerai sutarėme, bet ir pats gerai žaidžiau.
– Esate prisipažinęs, kad jaunystėje buvote gana pašėlęs. Kaip atrodo jauno, turtingo NBA krepšininko gyvenimas?
– Tiesiog daug linksminausi. Buvau 22-23 metų, gaudavau daugybę pinigų, nestigo populiarumo. Turėjau tiek energijos, kad galėjau po treniruočių ar rungtynių nueiti į vakarėlį ir ten šėlti. Nemanau, kad man tai pakenkė, nes nedariau nieko blogo. Toks buvo mano gyvenimas. Puikus gyvenimas. To nekeisčiau į nieką, tikrai dėl nieko nesigailiu.
Įžaidėjas – tarsi treneris
– Ar vasarą mėginsite sugrįžti į NBA?
– Nežinau. Pastaruoju metu ramybės neduoda skaudanti koja, todėl nenoriu priimti skubotų sprendimų. Žiūrėsiu, kokių pasiūlymų gausiu.
Manau, kad dar porą sezonų galėčiau žaisti, o ateityje noriu tapti treneriu. Noriu JAV treniruoti kurio nors universiteto komandą, dirbti su jaunesniais vaikinais. Žiūrėsime, kas bus.
– Visą gyvenimą buvote įžaidėjas, dabar svajojate tapti treneriu. Kodėl būtent įžaidėjai dažniausiai tęsia darbą trenerio poste?
– Įžaidėjas yra tarsi treneris aikštėje. Mes turime valdyti aukštaūgius, atakuojančius gynėjus, bendrauti su treneriais. Tai darome ir aikštėje, ir už jos ribų. Visos žinios, kurias sukaupiau žaisdamas universitete, NBA, Europoje, man labai pravers.
– Per savo karjerą turėjote daugybę trenerių. Kuris jums padarė didžiausią įtaką?
– Labiausiai patiko dirbti su Chucku Daly. Galiu paminėti P.J.Carlesimo, Jimą O�Brieną, Ricką Pittino, vidurinės mokyklos, universiteto komandų trenerius. Per savo karjerą turėjau daug gerų trenerių, su jais visais palaikau ryšius, nes jie man padėjo tapti tokiu žmogumi, koks esu dabar.
– Ar įsivaizduojate save treniruojantį NBA komandą?
– Niekada negali žinoti, kas atsitiks. Manau, turiu gana išsamių žinių apie krepšinį. Įdomiausia būtų žinoti, ar aš sugebėčiau suvaldyti profesionalius žaidėjus, padaryti iš jų vieną kumštį. Toks yra trenerio darbas – sustatyti žaidėjus į tinkamas vietas. Tai būtų išties įdomu – spaudinėti reikiamus mygtukus valdant komandą – liepti atlikti derinius, įtraukti krepšininkus į žaidimą, priversti juos gerbti tave kaip trenerį. Tai būtų tikras iššūkis.