Lietuvos centre Varšuvoje iki birželio pabaigos veiksiančia dailininko Vyganto Paukštės personaline darbų paroda „Stačiakampiai” pradėtas menininko jubiliejinių parodų maratonas
Jau keletą mėnesių galime džiaugtis ir didžiuotis dar vienu Lietuvos centru, užsienyje pristatančiu Lietuvos kultūrą ir meną.
Neseniai Lenkijos sostinėje Varšuvoje (al. Ujazdowskie 12) duris atvėręs Lietuvos centras, atstovaujantis mūsų šalies kultūrai, turizmui ir komercijai, jau surengė įsimintinų renginių. Ypač laukiami mūsų kultūros ir meno pristatymai, kurie, pasak Lietuvos kultūros atašė Lenkijoje Jurgio Giedrio, sulaukia itin didelio kaimyninės šalies meno kritikų, žiniasklaidos ir žiūrovų dėmesio.
Vis dažniau apie puikias Lietuvos centro beveik 300 kvadratinių metrų erdves, tinkančias klasikiniam menui ar modernioms ekspozicijoms, kalba ir Lietuvos kūrėjai. Balandžio ir gegužės mėnesį čia veikė centro parodų veiklą pradėjusi Kęstučio Stoškaus fotografijų paroda „Vilnius. Senamiesčio fotografijos”. Šiuo metu eksponuojama dailininko Vyganto Paukštės paroda „Stačiakampiai”.
Pavadinimai
Žinomo tapytojo Vyganto Paukštės parodoje „Stačiakampiai” – 35 kūriniai: 29 tapybos drobės, 6 piešiniai. Pasak autoriaus, tai viena didžiausių jo personalinių parodų užsienyje. Ji autoriui dar turi ir didesnę prasmę. „Kitų metų gegužę – mano jubiliejus. Ta proga nusprendžiau surengti personalinių parodų turą. Tai bus tarsi atsiskaitymas žiūrovams, parodant, ką per savo kūrybos metus dirbau ir prisidirbau, – parodos atidarymo išvakarėse kalbėjo Paukštė. – Taip jau sutapo, kad šį sumanymą įgyvendinti pradedu Varšuvoje, kur parodoje „Stačiakampiai” eksponuoju pastarųjų dešimties metų darbus”.
„Kodėl toks paprastas, be ypatingų užuominų pavadinimas?” – klausiau tapytojo. Šis nusikvatojo. „Stačiakampis – tai tarsi paveikslo forma. Taip pavadindamas norėjau išsisukti nuo kokio nors banalaus pavadinimo, pretenzingos poezijos, – aiškino dailininkas. – Vėliau gal bus ir kvadratai, plačiakampiai…”
Paukštė tuoj patikino, kad paveikslų tikrai negali palikti be pavadinimų. Jie įsimenantys: „Žiogų maudynės”, „Švelni korida”, „Žmonės peizaže”, „Minčių srautas”, „Sušio valgytojas”… Visi jie labai artimi ir brangūs, į visus įdėta daug širdies ir nervų. „Paveikslai – ne terlionė, šiam darbui reikia aukotis. Žmonių neapgausi. Jie mato, kaip tapei, kieno mokyklos auklėtinis esi, kaip išmokai šio amato, ir apskritai, ar turi kuo pasidalyti su žiūrovu, kokia tavo gyvenimo patirtis, – sakė Paukštė. – Negali ateiti ir šiaip sau tapyti”.
„Švelni korida”
Taip Paukštė pavadino vieną naujesnių savo darbų; jis – ir kvietime į parodą Varšuvoje. „Ar gali būti korida švelni?” – nustebusi klausiau autoriaus. „Tai ir yra gyvenimo paradoksas. Bulius ir matadoras, gyvenimas ir žmogus, paroda ir dailininkas, – aiškino Paukštė. – Geriau, aišku, kai kraujo mažiau. Nereikia, kad tiek daug jo tikštų…”
Tarp ypač ryškių gyvenimo paradoksų ir drobė „Sušio valgytojas”. Sėdi žmogėnas kažkur Lietuvos provincijos valgyklėlėje, kurioje neišvengiamas alijošius, žaliais aliejiniais dažais nuterliotos sienos, ir valgo japonišką patiekaliuką…
Pasak kultūros atašė Lenkijoje Giedrio, bendraujant su Lietuvos dailininkų sąjunga, dailės galerijomis, neatsitiktinai pasirinkta Paukštės paroda. Mat ryškūs, saviti jo darbai – impresionistinė tapyba, pasižyminti minimalistinėmis raiškos priemonėmis, bet atverianti dideles filosofines potekstes.
Savo 50-mečio parodų maratoną pradėjęs Paukštė surengė apie 15 personalinių ekspozicijų Lietuvoje ir užsienyje, dvigubai daugiau – grupinių parodų, kuriose dalyvauja nuo 1984 metų. 1982-aisiais menininkas baigė Lietuvos dailės institutą (dabar – Dailės akademija), kur tarp jo dėstytojų buvo Vladas Karatajus, Antanas Kmieliauskas. O pirmasis, pasak Paukštės, rimtas jo pedagogas buvo tapytojas Arvydas Šaltenis.