Praėjusį kartą kalbėjome apie tai, kad žmonės ne visada tinkamai suskirsto savo turimą ar kaupiamą turtą ir visas santaupas laiko trumpalaikiam saugojimui pritaikytose priemonėse – banko indėlių sąskaitose, sutinka gauti ir menkesnes palūkanas, kad tik jų padėta suma nesumažėtų.
Šį kartą kalbėsime apie pinigų iliuziją. Tokį pavadinimą sugalvojo mokslininkas Johnas Maynardas Keynesas beveik prieš šimtą metų. Pinigų iliuzija – tai reiškinys, kai žmonės pinigus ir turtą vertina pagal nominalią, o ne pagal realią jų vertę.
Mažą infliaciją pamirštame
Kai kalbame apie pinigų iliuziją, dažniausiai minime infliaciją. Reikia žinoti, kad litas šiandien yra vertas daugiau nei rytoj. Aišku, ši taisyklė labiau suprantama hiperinfliacijos arba šuoliuojančios infliacijos laikais. Pasakojama, jog Argentinoje prieš porą dešimtmečių, hiperinfliacijos laikais, darbdaviai algas mokėdavo du kartus per dieną. O atėjus pietų pertraukai darbuotojai skubėdavo už gautus pinigus ko nors nusipirkti. Būtent tokiu metu sandoriuose ir įstatymuose atsiranda sąlygos, susijusios su piniginių sumų indeksavimu pagal infliaciją.
Tačiau esant nedidelei infliacijai tokie dalykai tiesiog pamirštami. Sutinku, galime apie tai negalvoti, kai infliacija per metus siekia vos 3 proc. ir kai planuojame vienerius ar dvejus metus. Tačiau ši palyginti nedidelė infliacija per keliolika ar net keliasdešimt metų gali smarkiai sumažinti šiandieninių sumų perkamąją galią. Tarkim, jei vidutinė infliacija – 3 proc., šiandien turimo tūkstančio perkamoji galia po dvidešimties metų būtų maždaug 560, tai yra sumažėjusi beveik perpus, nors pinigų suma vis dar būtų tokia pat – tūkstantis.
Kaip valdyti pinigus
Ar tai reiškia, jog neverta taupyti? Beje, taip mano daug Lietuvos gyventojų. Jų argumentas – vis tiek viskas nuvertės. Taupyti reikia, nes nuo sukaupto turto labai daug kas priklausys senatvėje, kai sumažės pajamos. Tačiau pinigus būtina valdyti efektyviau. Be to, reikia nepamiršti, kad jei šiandien atidedame 100 litų per mėnesį, tuos atidėjimus privalu kasmet peržiūrėti ir, padidėjus kainoms arba pajamoms, atitinkamai juos pakoreguoti.
Kai šalyje fiksuojama infliacija, nominalus pelnas iš tikrųjų gali virsti realiu nuostoliu (jei pelningumas mažesnis už infliacijos rodiklį). Ir priešingai – kai fiksuojama defliacija, nuostolis, jeigu jo rodiklis mažesnis už defliaciją, gali virsti realiu pelnu. To neįvertina net mokesčių inspekcija, todėl visai nenuostabu, kad ir paprasti žmonės vertina nominalias pelno arba nuostolio sumas pamiršdami viso turto vertę. Pavyzdžiui, parduodami savo turtą jie atkakliai bando atgauti bent tai, ką sumokėjo patys, nors tokio turto kaina visoje rinkoje krito ir vis dar krinta.
Taigi priimant sprendimą, ką daryti su pinigais, reikia atskirti, kada laikas veikia jūsų naudai, o kada – nenaudai. Per ilgą laikotarpį infliacijos poveikis gali būti žiaurus, tačiau tikėtina, kad būtent per ilgą laiką ir vidutinis pelningumas akcijų rinkose bus didesnis nei infliacijos rodiklis. Tai taip pat reiškia, jog investuoti geriau pradėti kuo anksčiau (kad laikotarpis būtų kuo ilgesnis).