1982 metų gegužės 29-osios naktį ją rado sėdinčią prie rašomojo stalo savo kambaryje. Užgesusios akys žvelgė į sūnaus nuotrauką.
Laikraščiuose tuoj pat pasirodė pranešimai, kad Romi Šnaider nusižudė. Tačiau teismo medicinos ekspertizė parodė, kad aktorė mirė nuo širdžies plyšimo.
Jos laidotuvėmis rūpinosi Alenas Delonas. Jis pasistengė, kad Romi palaidotų viename kape su sūnumi.
Debiutas
Romi Šnaider (Rozmari Albach-Retti) gimė Vienoje 1938 metais rugsėjo 23 dieną. Jos gyslose tekėjo kelių kartų teatro aktorių kraujas. Romi močiutė Roza Retti, per pusšimtį metų karaliavusi scenoje, užsitarnavo „austrų Saros Bernar” titulą.
Tėvas ir motina po savo skyrybų mergaitę išsiuntė į katalikiškąjį pensioną. Norėdama bent kiek paįvairinti savo egzistavimą niūriose vienuolyno sienose, ji piešė ir noriai vaidino mokykliniuose spektakliuose. Jos rūsčios auklėtojos nesidžiaugė savo globotinės susidomėjimu teatru ir su palengvėjimu atsiduso, kai ji paliko pensioną.
Rozmari dar nebuvo net 15 metų, kai jos motinos Magdos Šnaider prodiuseris pasiūlė jai vaidmenį melodramoje „Kai sužydės alyvos”. Žavi debiutantė sukėlė pasigėrėjimą ir tarp kinematografininkų pasklido kalbos apie jos talentą. Tais pačiais metais mergina nusifilmavo kino juostoje „Fejerverkas” pasirinkusi Romi Šnaider pseudonimą.
1954-ais režisierius Ernstas Mariška specialiai Romi sumanė kino romaną „Karalienės jaunystės metai”, kuriame ji turėjo atlikti jaunosios Sisi, austrų-vengrų princesės Elžbietos Habsburgietės, vėliau tapusios imperatoriene, vaidmenį. Romi iškart pavergė vyrų širdis. Didysis multiplikatorius Voltas Disnėjus pavadino ją pačia gražiausia pasaulio mergina.
Romi patėvis, naktinių barų ir restoranų savininkas Gerbertas Blatcchaimas, padovanojo jai 6 hektarus žemės ir pilį ant Lugano ežero kranto. Jos honorarai augo, o asmeninė sąskaita banke liudijo, jog ji tapo ir pačia turtingiausia pasaulio mergina.
Tačiau netrukus Romi pasijuto paukšte, uždaryta auksiniame narvelyje. Jausdamasi nelaiminga jaunoji artistė svajojo atsikratyti mamos ir patėvio kontrolės.
Lemtingi vaidmenys
1958 metais 20-metę garsenybę pakvietė pagrindiniam vaidmeniui filme „Kristina”. Romi, lydima motinos ir patėvio, išskrido Paryžiun. Prie lėktuvo trapo su rožėmis ją pasitiko jos būsimas filmo partneris 23 metų Alenas Delonas.
Pirmasis susitikimas juos nuvylė. „Nuo pirmos filmavimo dienos, – rašė ji savo dienoraštyje, – mes riejomės. Niekam nepavyko mūsų sutaikyti.” Tačiau vaidinantys įsimylėjusius aktoriai pamažu įsijautė į vaidmenis.
Kartą kinematografininkų puotoje, vykusioje Briuselyje, Delonas pakvietė Romi šokiui ir laužyta vokiečių kalba prisipažino jai meilę. 1959 metų kovą prieš Romi tėvų valią jie susižadėjo.
Įsimylėjėliai išsinuomojo Paryžiuje butuką, valgė pigiuose restoranuose ir bučiavosi gatvėje. Tuo metu Deloną pastebėjo Viskontis ir Klemanas. Romi Prancūzijoje vaidmenų neturėjo, tad išvažiavo su Alenu Italijon, kur jis filmavosi Viskonti filme „Rokko ir jo broliai”. Iš pradžių maestro į savo numylėtinio sužadėtinę žvelgė atsargiai, tačiau vėliau įvertino jos protą bei talentą ir net padovanojo jai savo giminės žiedą su brangakmeniu, paveldėtu iš tolimų protėvių.
Po „Rokko” filmavimo Viskontis sumanė pastatyti Džono Fordo pjesę „Kaip gaila, kad tu šliundra” Paryžiaus teatro scenoje. Pagrindiniams vaidmenims jis pakvietė Aleną ir Romi. Tačiau prieš pradedant repeticijas Viskontis supažindino Romi su garsiąja Koko Šanel. Ši turėjo padėti Romi tapti tikra paryžiete.
Jai vadovaujant aktorė tobulino savo išvaizdą: dieta, sauna, gimnastika, baseinas… Šanel įskiepijo jai rafinuotą skonį ir elegantiškas manieras. „Trys žmonės iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą, – vėliau rašė Šnaider, – Alenas, Viskontis ir Koko Šanel.”
Nusivylimas
Į premjerą, įvykusią 1961 metais, suvažiavo aktorių elitas: pirmose eilėse galima buvo pamatyti Ingridą Bergman, Šarlį Makleiną, Bridžitą Bardo, Editą Piaf, Žaną Kokto…
Euforijos apimta Romi atmetė nemažai viliojančių pasiūlymų ir nesigailėjo, nes Viskontis davė jai vieną pagrindinių vaidmenų filme „Dekameronas-70”. Nepaisant to, kad jame filmavosi tokios pripažintos žvaigždės, kaip Sofija Loren ir Anita Ekberg, Kanų festivalio žiuri pažymėjo ir įvertino Šnaider.
Netrukus Saša Pitroff pakvietė Romi Ninos Zarečnos vaidmeniui Čechovo „Žuvėdroje”. Alenas Delonas turėjo vaidinti Trepliovą, tačiau atsisakė, kadangi jam pasiūlė pagrindinį vaidmenį filme „Marko Polo”. Pirmąkart Romi išvyko gastrolių be mylimojo. Šis siuntė jai telegramas: „Siela ir širdim su tavimi šiandien ir visada. Tavo vyras”. Nicoje dėl pervargimo aktorė pateko ligoninėn. Alenas nedelsdamas atskrido pas ją. Į Paryžių jie grįžo laimingi, tačiau idilija tęsėsi neilgai. Netrukus Romi išvyko į Holivudą filmuotis „Procese”.
Vedybas Alenas vis atidėliojo motyvuodamas, kad negali pakęsti „biurokratinių nesąmonių”. Kiekvienas turėjo savo kūrybinį gyvenimą, kamavosi pavydu, kivirčijosi ir manė, jog susitaikymai stiprina jausmus.
1963 metais Romi paliko sceną ir išvyko į Holivudą. Ji tikėjosi, jog už vandenyno jos laukia aukščiausias skrydis. Tačiau jos lūkesčiai neišsipildė. Holivude jai davė suprasti, jog ji negali tikėtis pagrindinių vaidmenų.
Tada į Romi rankas pateko laikraštis su Delono nuotrauka – jam ant kelių sėdėjo kažkokia gražuolė. Užrašas klausė – „Flirtas ar meilė?”. Tą pačią dieną jai paskambino Delonas. Suvertęs bėdą žurnalistams, jis priesiekinėjo ištikimybę ir meilę. Tačiau jau per pirmą susitikimą Romi suprato, kad Delono jausmai užgeso.
Po keleto dienų ji išskrido į Los Andželą. 1964 metų vasarą Romi gavo iš Delono laišką, kuriame jis pranešė apie savo vedybas su Natali Bartelemi. Tačiau kad ir keisdamas žmonas ir meilužes, Alenas pas Romi skrisdavo vos jai pašaukus. Tuo labai piktinosi Romi mama Magda Šnaider.
Mirusi meilė
Kartą Berlyno kultūros centro atidarymo ceremonijoje ji susipažino su žinomu vokiečių režisieriumi Hariu Meijenu. Neįkyrus kur kas vyresnio išsiauklėjusio intelektualo asistavimas paglostė pažemintą ir iškankintą Romi sielą. Meijenas išsiskyrė su savo žmona, vedė Romi ir išvažiavo su ja į Berlyną.
1966 metais pasaulį išvydo R. Šnaider pirmagimis Davidas. Pagaliau moteris jautėsi laiminga. Ji piešė, fotografavo, važinėjo dviračiu po vaizdingas Hamburgo apylinkes.
Tačiau Haris sirgo alkoholizmu, ir tai apkartino Romi buvimą namuose. Tuomet ją užklupo Žako Derė pasiūlymas nusifilmuoti kartu su Delonu filme „Baseinas”.
Delono ir Šnaider santykių atsinaujinimas sukėlė ažiotažą. Bet žurnalistams Romi sakydavo: „Nėra nieko šaltesnio už mirusią meilę”.
1970 metais aktorė su Delonu išskrido Meksikon filmuotis „Trockio nužudyme”.
Grįžusi Romi įniko į alkoholį ir raminamuosius. Ji paliko prabangų Paryžiaus butą ir apsigyveno kukliuose kambariuose su asmeniniu sekretoriumi ir vairuotoju 24-erių metų Danieliumi Bjasiniu. 1973 metų pavasarį advokatas jai pranešė, kad Haris reikalauja skyrybų.
Senegale praleidusi mėnesį su Danieliumi, ji pradėjo ruoštis filmui „Svarbiausia – mylėti”. Danielis elgėsi nepriekaištingai, ir 1975 m. laiminga Romi su dailiai įpintu į plaukus lauko gėlių vainiku ištekėjo. Dabar jai atrodė, kad pagaliau turi ramstį gyvenime. Laukdamasi antrojo kūdikio, ji vis dažniau leido laiką šeimos rate. Augmenijoje skendintis namas, skaisčiai žydras Pietų Prancūzijos dangus, dukrelės Saros gimimas pripildė jos širdį džiaugsmo. Gavusi „Cezarį” už vaidmenį Klodo Sotė filme „Paprasta istorija”, Romi egzaltuotai sušuko: „Dingo pikti praeities šešėliai. Aš laiminga ir mylima kaip niekuomet!”
Tušti namai
1979 metais Haris Meijenas pasikorė savo bute Hamburge, pasinaudojęs Romi skarele. Kaltės jausmas nepaleido aktorės visą likusį gyvenimą. Savo 55-e filme „Bankininkė” R. Šnaider filmavusi būdama prie nervinio išsekimo ribos. Ji užsisklendė, nesiskyrė su buteliu ir surūkydavo keletą pakelių cigarečių per dieną. Visą laisvą laiką leido savo grimo kambaryje.
Filmas pavyko, tačiau Romi grįžo į tuščius namus. Pavargęs nuo jos Danielis išvyko į Los Andželą.
1976 m. Romi amžinybėn išlydėjo du brangius žmones – tėvą ir Viskontį. Niūri ir prislėgta ji išskrido Italijon filmuotis „Meilės šmėkloje”. Ir vėl alkoholis ir vienatvė. Romi apimdavo panikos priepuoliai, todėl ji nebegalėjo vaidinti prieš kamerą. Režisierius iškvietė Danielį. Nuraminęs žmoną, jis išvyko namo. Tačiau Romi ir toliau migdomuosius užgerdavo vynu. Kartą viešbučio kambaryje ją rado gulinčią be sąmonės. Tik naujai susižavėjusi Loranu Petenu, ji ištempė iki filmavimo pabaigos.
Nespėjus filmui išeiti į ekranus, Romi atsidūrė ligoninėje – jai pašalino inkstą. Palatoje nuolat budėjo sūnus Davidas.
Berniukas buvo prisirišęs prie patėvio ir gyveno pas jį. Romi jį dievino ir nuolat graužėsi, kad skiria jam mažai laiko.
Danielio namas buvo apjuostas dvimetrine tvora su geležiniais virbais. Kartą grįžęs namo su riedučiais po pažastimi, Davidas rado vartus užrakintus ir nutarė perlipti sieną. Jis prisitraukė rankomis, perkėlė koją per virbus, bet staiga nusprūdo… ant aštrių geležinių smaigų, ir jie kiaurai persmeigė jam pilvaplėvę. Tą patį vakarą vaikas mirė.
Davido laidotuvėmis rūpinosi Delonas. Po laidotuvių Romi užsidarė namuose. Alenas buvo vienintelis, su kuriuo ji kalbėjosi.
Praėjus savaitei po Romi mirties, „Paris Match” pasirodė keista Aleno epitafija Romi, pavadinta „Lik sveika, mano lėlyte”: „Man sako, kad tu mirusi. Ar aš dėl to esu kaltas? Taip, tai mano kaltė, kad tavo širdis liovėsi plakusi. Aš kaltas, nes prieš 25 metus mane paskyrė tavo partneriu „Kristinoje”.
„Mane paskyrė tavo partneriu”, – Magda Šnaider šiose eilutėse įžvelgė pačią beširdiškiausią prasmę. Romi motina išgyveno dar keturiolika metų. Ištisus keturiolika sielvarto metų…