Priverstinai iš vienų prestižiškiausių dviračių lenktynių „Giro d’ Italia” pasitraukti turėjęs dviratininkas Tomas Vaitkus po ilgiau nei pusės metų pertraukos sugrįžo į gimtąją Klaipėdą.
Klaipėdietis – pirmasis lietuvis, kuriam pavyko laimėti šių lenktynių etapą. Gegužės 16-ąją, 127 km distanciją įveikęs per 3 val. 5 min. ir 13 sek. T. Vaitkus finišo tiesiojoje aplenkė pergale jau įsitikinusį italą Paolo Betinį ir užkopė ant aukščiausios etapo nugalėtojų pakylos.
Prancūzijos komandai „AG2R Prevoyance” šiuo metu atstovaujantis T. Vaitkus „Vakarų ekspresui” pasakojo apie „Giro d’ Italia” užkulisius, įspūdžius, patirtus iškovojus istorinę pergalę, ateities planus ir džiaugiasi, kad Klaipėdoje dviračių sportas vietoje nestovi.
Mes lenktynes matome iš vienos pusės, o kaip jas mato dalyvaujantis dviratininkas?
Lenktynės – didelis šurmulys. Baigus etapą prasideda tikras sambrūzdis – visur zuja žurnalistai, plyšauja reklamos, aptarnaujantis personalas, kurio komandoje yra daugiau nei pačių sportininkų, rengia vakarėlius, kuriuose mes, žinoma, nedalyvaujam. Susidomėjimas labai didelis, lenktynes stebi labai daug žiūrovų, visi palaiko mėgstamus sportininkus. Dviratininko kasdienybė – rutina. Kiekvieną dieną keliesi, pusryčiauji, sėdi į autobusą, važiuoji iki starto vietos, užsiregistruoji ir pirmyn. Po lenktynių – masažai, vakarienė ir miegas. Ryte viskas prasideda iš naujo.
Po pasitraukimo iš lenktynių sklido diskutuota kodėl. Kokia vis dėl to tikroji priežastis?
Startavau indvidualių lenktynių 50 km etape su mintim, kad svarbiausia finišuoti. Vėliau įsivažiavau, žiūriu, kad visai neblogai sekasi ir pradėjau važiuoti greičiau. Tačiau likus 20 km iki pabaigos, pasikeitė vėjo kryptis, važiavau prieš jį šiek tiek aukštesne pavara ir patempiau kelio raiščius. Galvojau, nieko tokio ir startavau kitos dienos etape, bet pradėjo skaudėti kelį ir teko pasitraukti iš lenktynių – iki sezono pabaigos dar daug laiko liko, nerizikavau.
Nežiūrint į tai, kaip vertini savo pasirodymą „Giro d’Italia”?
Savo pasirodymu lenktynėse esu patenkintas, jas atvažiavau su mintim, kad privalau laimėti bent vieną etapą. Taigi, kiekvieną dieną, kai tik turėdavau progą, stengdavausi savo tikslą įvykdyti ir man pavyko.
Atrodo, tuomet P. Betinis per anksti pasidžiaugė pergale?
Likus iki etapo pabaigos apie 300 metrų sukaupiau visas jėgas ir aplinkui nieko nemačiau. Pamačiau tik finišo liniją, tačiau tuomet nebuvau tikras ar laimėjau – tai paaiškėjo tik po foto finišo. Iš P. Betinio pasigirdo kaltinimai, neva aš jį kliudžiau. Ten buvo posūkis – aš kirtau kampą ir jį „uždariau”, tačiau tai – natūralus judesys dviračių lenktynėse.
Kaip jautėsi pirmasis lietuvis, užlipęs ant aukščiausios etapo nugalėtojų pakylos?
Jausmas, aišku, neapsakomai geras.
Kokie artimiausi planai?
Dabar gydysiuos kelį ir galbūt jau birželio mėnesį su komanda dalyvausiu lenktynėse Olandijoje.
Apie „Tour de France” negalvoji?
Priklausys nuo komandos vadovų, kol kas iš jų tokio pasiūlymo negavau.
Esi patenkintas savo komanda?
Tai gal ne pati stipriausia ekipa, tačiau mes (9 dviratininkai aut. past.) labai gerai sutariam. Kai komandos draugai pamatė, kad nuolat pradėjau finišuoti dešimtuke, jie labai padėjo man. Šiais metais jau baigiasi mano kontraktas, šiuo metu negaliu pasakyti ar liksiu komandoje – daug kas priklausys nuo jos vadovų.
Minėjai, kad užsienyje dviračių lenktynės sulaukia didžiulio dėmesio. Kaip manai, ar Lietuvoje galima tikėtis tokio susidomėjimo?
Visų pirma lenktynes, tokias, kaip šalies čempionatas reikia rengti ne kažkur Ignalinoj, kaip vyksta šiuo metu, o didesniuose Lietuvos miestuose. Reikia labiau jas reklamuoti, kad žmonės žinotų. Juk viskas įmanoma. Žinoma, džiugu, kad Klaipėdoje atgijo „Auksinės kopos” – vadinasi, judame į priekį.
Ačiū už pokalbį. Sėkmės.
aisku, gydytojai nekalti, ar daug girdejote, kad kuris prisipazintu?kam tada tos Hipokrato priesaikos, jei ne vienas , tardamas priesaikos zodzius ne nesusimasto, ka jie reiskia? zmogus turi tapti gydytoju is pasaukimo, o ne del to, kad tai madinga, prestiziska ar dar bala zino kas….daugelis gydytoju senesnes kartos(o kaip tik tokiu Alytaus ligonineje daugiausia) taip ir liko tokio lygio, kokio jie buvo pries 30-35 metus. jie NETOBULEJA, o ka ismoko irgi jau baigia pamirsti. nauji, profesionalus gydytojai neina -algos mazos, kad ir ta ligonine apleista, net baisu, vidaus kiemai baigia griuti, viduje patalpos irgi neremontuotos. atremontuotos tik administracines patalpos. o kokia Alytuje vaiku poliklinika? sugrusta kartu su suaugusiuju. tame paciame koridoriuje nestukes, o toliau vaiku poliklinika.Tai sakykit, kodel as su savo metuku laiko vaiku turiu grustis vienoje laiptineje su ciaudinciais ir kosinciais seneliais? o salia stugso didziulis, jau griuti pradejes vaiku poliklinikos pastatas. per brangu, mat, toki pastata islaikyti, bus pigiau ji parduoti uz 5 litus kazkam…o taip noretusi, kad visi vaiku gydytojai butu vienoje vietoje, baseinelio vaikuciams, masazo kabineto…ech!
nuosirdziausia uzuojauta mirusios Mergaites Mamytei. Ir kodel mes lietuviai tokie susitaikeliai?kada mes pradesim garsiai reiksti savo nuomone, maistausim, pagaliau????
Užuojauta Mamai netekusiai tokios jaunutės dukrytės
O gydytojai į ja nekreipė jokio dėmesio – jauna, pati išsikapstys ar egzaminų bijo manu tokia jų nuomonė buvo
Seniems irgi ne geriau – laikas į kapines, nėra ko su jais terliotis, o jei dar ir biednas, lai pats eina į kapines, o ne daktarams nervų gadinti.
Toks gydytojų požiūris į visus LT žmones
Tikra uzuojauta merginos mamai…matom patys iki ko privede sveikatos reforma????Taupymas kitu zmoniu sveikata ir netgi kartais gyvybe..kazkoks absurdas. O medikai cia nera kalti,pati sveikatos sistema nesukordianuota.GEDA 😳