Birželio 9 -ąją Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija minės savo veiklos penkiolikos metų sukaktį. Ta proga „Vakarų ekspreso” žurnalistas, susitikęs su buvusiais uosto vadovais Valentinu Greičiūnu, Vytautu Paulausku ir Kęstučiu Bartkevičiumi, paprašė papasakoti, kaip sekėsi Klaipėdos uostui jų vadovavimo metais. Ilgiausiai – nuo 1992 iki 1999 metų – kaip tik kūrimosi laikotarpiu uostui vadovavo V. Greičiūnas.
Kūrimosi laikotarpis
Uosto direkcija Lietuvos susisiekimo ministro įsakymu buvo įkurta 1991 m. birželio 3 d. Pirmasis jos vadovas Eugenijus Špėlys dirbo tik kelis mėnesius, tad pagrindinis kūrimosi krūvis teko V. Greičiūnui: dirbti pradėjo trys žmonės, neturėta nė kabineto, stalus teko skolintis iš buvusios prekybos valdybos. Realios pagalbos ką tik įkurta direkcija sulaukė iš Europos Sąjungos (ES). 1992 metų balandį pagal PHARE programą į Klaipėdos uostą atvyko jungtinė anglų ir belgų konsultantų komanda, o Didžiosios Britanijos vyriausybė suteikė lėšų ir paskyrė V. Greičiūnui patarėją, prityrusį kapitoną.
1992 m. rudenį direkcijoje darbavosi trys užsienio konsultantai. Direkcijos vadovams reikėjo perimti buvusių Klaipėdoje jūrų žvejybos ir jūrų prekybos uostų funkcijas, laivybos kanalo tarnybas, švyturius, kurti hidrografinę, laivybos kanalo tarnybas, pamažu perimti uosto rinkliavas ir t. t. 1993 m. Lietuvos Vyriausybės nutarimu prie direkcijos prijungiama Uosto kapitono valdyba. Pirmas uosto kapitonas – Nikolajus Severinčikas, vėliau šias pareigas ėjo Ričardas Lučka, nuo 1995 m. uosto kapitonas – Viktoras Lukoševičius.
Tais laikais teko kurti uosto valdymo struktūrą, rengti uosto generalinį planą ir kitus teisinius dokumentus, vienas svarbiausių – 1995 m. gegužės mėnesį priimtas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas. Prieš prasidedant privatizavimo procesui Klaipėdos uoste, direkcija atskyrė neprivatizuojamą turto dalį ir ėmė ją valdyti.
Išsaugotas turtas
Pasak V. Greičiūno, lengva nebuvo, ne viskas ėjosi labai sklandžiai. Vis dėlto turtas uoste buvo išsaugotas. Išliko laivų remonto įmonės, laivų statykla. Kai pastaroji atsidūrė keblioje padėtyje neturėdama užsakymų, tuometinis susisiekimo ministras Jonas Biržiškis suagitavo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė” remontuoti savo laivus Lietuvos statykloje. Tuo metu joje netgi buvo statomi laivai mūsų šaliai. V. Greičiūno manymu, uoste buvo gana protingai tvarkomasi.
Geras derlius
„Pasėtas grūdas davė gerą derlių – atsižvelgiant į mūsų sąlygas, į tai, kad Lietuva turi vienintelį Klaipėdos uostą, pagal pasaulinį modelį sukurta ir jo valdymo sistema. Aš ne viskam pritariau, – teigia V. Greičiūnas. – Buvau prieš Lietuvos saugios laivybos administracijos kūrimą, būtų pakakę atitinkamos teisinės bazės. Ir dabar manau, kad tai bereikalingas lėšų švaistymas. Uosto direkcijoje dirba apie 300 žmonių, Saugios laivybos administracijoje – apie 150 žmonių”.
Tačiau V. Greičiūnas yra kategoriškai prieš tai, kad Lietuvos saugios laivybos administracijos funkcijos būtų atiduotos į privačias rankas.
Jis įsitikęs, kad kuriant uosto veiklos strategiją, būtina žiūrėti mažiausiai 20 metų į ateitį, turint omenyje ir giliavandenį uostą ties Melnrage, ir būtinas uostui priskirti žemes. „Dabar padarytoms klaidoms ištaisyti gali prireikti milijoninių lėšų”, – „Vakarų ekspresui” sakė ilgiausiai Uosto direkcijai vadovavęs V. Greičiūnas.
Išsikovojo pozicijas
Profesorius V. Paulauskas prisimena, jog jam vadovaujant Uosto direkcijai buvo nustatomos Klaipėdos ir Šventosios uostų ribos, parengti pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys uosto administracijos funkcijas. Pasak profesoriaus, direkcija per tą laiką nuėjo gana toli ir vykdė ne tik visas funkcijas, kurios buvo numatytos pirmame etape, bet ir nemažai papildomų funkcijų.
Neseniai parengta studija įrodė, kad uostas duoda 44 proc. miesto bendrojo vidaus produkto. Pasak profesoriaus, Klaipėdos uostas yra ypač svarbus miestui ir valstybei. Uosto direkcijai V. Paulauskas nori palinkėti ir toliau plėtoti iškovotas pozicijas.
Krėtė politiniai vėjai
Savo darbą Uosto direkcijoje K. Bartkevičius prilygina antro universiteto baigimui. Vidutiniam verslininkui nebuvo lengva imtis vadovauti stambiai įmonei. Beje, per tuos dvejus su puse metų, kol jis vadovavo direkcijai, pasikeitė net 5 premjerai ir 4 ministrai. Kolektyvas tada jautė didžiulę įtampą. Pasak K. Bartkevičiaus, tokioje institucijoje kaip Uosto direkcija buvo juntamos bet kokių rinkimų nuotaikos. O pats direkcijos kolektyvas jam padarė labai gerą įspūdį.
K. Bartkevičiui teko pasirašyti paskolos sutartį su Pasaulio banku dėl uosto įplaukos tobulinimo projekto. Tuo metu vienas iš prioritetų buvo uosto gilinimo darbai. Didžiausia problema – belgų pastatytos 7-9 krantinės, reikėjo spręsti klausimą, galima prie jų gilinti, ar ne.
Grįžęs dirbti į Mažeikių „Varduvą”, K. Bartkevičius ir toliau domisi Klaipėdos uostu, seka visą informaciją. Vaizdžiai tariant, jis taip susirgo uosto liga, kad net per anksti pražilo. „Užkratas” buvo toks stiprus, kad palietė net jo šeimą – sūnus įstojo mokytis į Klaipėdos universitetą ir studijuoja jūrų ekonomiką.
K. Bartkevičius džiaugiasi, kad pagaliau Klaipėdos uoste nurimo politiniai vėjai. Jo manymu, Uosto direkcija turėtų tapti akcine bendrove, kad jos laivą mažiau siūbuotų nepalankūs vėjai.