Kuomet Maskvoje kai kas – žinia kas – gal prieš keletą metų ėmė siūlyti dvišales diskusijas dėl Lietuvos nepriklausomybės, atrodė pakankamai aišku, kad šiuo klausimu diskusijų (kaip kadaise derybų dėl „leidimo” atsiimti nepriklausomybę) negali būti.
Kištume koją į spąstus ir bristume į liūną be kūlgrindos.
Tad nejau dabar ketiname arba sutinkame revizuoti pamatinį valstybės atkūrimo teiginį? Tikiuosi, tokių Lietuvos politikų ir istorikų nėra. Juolab, kad tai reikštų revizuoti ne vien konstitucinį teiginį (apie Lietuvą kaip vieną buvusios SSRS užkariavimų), bet ir pačią tiesą. Galų gale, jei ir ne visiškai revizuoti, tai nors devalvuoti tiesą – toks yra perregimas Rusijos politikų tikslas. Turbūt ne mūsų. Tai ko ten lįsti?
Dalykai galėjo būti aiškūs – vykdykite savo užsakymą patys, be mūsų. Tačiau gudručiai iniciatoriai tyliai dirbo viliodami kažkuriuos Lietuvos istorikus neva „moksliniam” ginčui. Tiesą paversti ginčo objektu būtų Maskvos politinis laimėjimas. Lietuvai – kvailas diplomatinis pralaimėjimas.
Atrodo, kad Lietuvos diplomatija to nesupranta. Antai ambasadorius R. Šidlauskas kalba taip, kaip Maskvai reikia, apie tariamus „ginčus dėl interpretacijų”. Mat 1940 metus Lietuva tik „laiko” okupacijos pradžia ir taip toliau. O toliau, kadangi neostalinistinė Rusija vėl matanti ten drg. J. Stalino „draugišką pagalbą”, tikimasi rasti poziciją „turinčią bendrą vardiklį” (R.Šidlauskas).
Tokia Lietuvos politika yra truputį nėščia, bet ne visai. Ir ne visai nenėščia. Įdomu, kuo?
Užsienio reikalų ministras, išvengęs normalaus atsakymo parlamentarams apie Užsienio reikalų ministerijos vaidmenį „projekte”, nuvingiavo spaudai, kad „nėra ko baimintis atviros diskusijos”, o istorija nebūsianti perrašyta. Deja, pats pripažinimas „gal okupacija, gal – ne okupacija, diskutuokim” jau yra fundamentali klaida, mažų mažiausiai.
Net jeigu kas išaiškintų, jog lietuvių prasilenkimas su konstituciniais valstybės atkūrimo ir buvimo pagrindais yra ne pilietinis nusikaltimas, o tik šiaip sau laisva „nuomonė”, net jeigu viešai nežinomi istorikai dalyvaujantys Maskvos projekte tvirtintų su niekuo nediskutuoją (vargingas vaizdelis), patį jų dalyvavimą politikos manipuliatoriai atgręš prieš Lietuvą.
Dalyvaujate, taigi sutinkate, kad jūsų atstovaujama istorinė tiesa būtų nužeminta iki „dar vienos nuomonės”! Ir jūsų konstitucija – „nuomonė”, ir jūsų valstybė, matot, atsirado iš naujo dėl tam tikrų aplinkybių, bet nepagrįsta jokia pamatine tautos teise.
Nesvarbu, ką ten sako jūsų „konstitucijos” preambulė… Taip interpretuos ir slapčia šaipysis, kad lietuviai įklimpo į „ginčą” amžiams. Nebent patys norėjo pateisinti savo įstatymo nevykdymą. Tąsyk reikštųsi išankstinis susitarimas įklimpti.
Kitokiu atveju, kam mums to jovalo reikia? Juk turime išsamų Lietuvos istorikų darbą „Lietuva 1940-1990. Okupuotos Lietuvos istorija”, kuriame pateikti ir duomenys apie „broliškos pagalbos” jėgą, sutelktą 1940 m. birželio mėnesį prie Lietuvos sienos šaliai okupuoti: 11-oji ir 3-oji armijos, „maždaug 221 260 kareivių, 1140 karo lėktuvų, 1513 tankų, 245 šarvuočiai, 2946 patrankos ir minosvaidžiai”. Tegul tie maskvėnai sau ir ginčija – kokioje nors savo knygoje, – jeigu mato tikslesnius SSRS planuotos ir įvykdytos okupacijos duomenis.
Ministras, kuris siekia, „kad Rusijos visuomenei būtų kuo labiau prieinami Lietuvos istorikų darbai”, galėjo būti jau išleidęs rusiškai tos paminėtosios knygos dalį „Sovietų okupacija ir aneksija” ir įteikęs nors pačiam V. Putinui, kaip tą pernai padarė latviai.
Lietuvos istorikai, pagal spaudos pranešimus įmynę kur nereikia, turėtų būti principingi ir atsisakyti dalyvavimo Maskvos inspiruotoj akcijoj, kurios tikslas – devalvuoti pamatinę Lietuvos nepriklausomybės smurtinio praradimo ir taikaus atgavimo tiesą. Užsienio reikalų ministerija turėtų pripažinti savo moralinę ir principinę diplomatijos klaidą.
Vytautas Landsbergis, buvęs aukščiausias valstybės pareigūnas