„Lietuvos žinių” žurnalistas, politologijos mokslų magistras čečėnas Maratas Iljasovas įsitikinęs: migracijos tarnybų darbas Lietuvoje sutvarkytas (ar nesutvarkytas) taip, kad imigrantai nuolat patiria nepatogumų. „Kiekvienais metais, artėjant leidimo laikinai gyventi LR pratęsimo laikui, patiriu ypatingą stresą”, – neslėpė žurnalistas. Panašiai „Lietuvos žinioms” tvirtino dar keli jo tautiečiai.
Lietuvoje dirbantys čečėnai migracijos tarnybai kiekvienais metais privalo pateikti savo įstaigų tarpininkavimo raštus. Taip specialistai įrodo du dalykus: turi pragyvenimo šaltinį yra reikalingi mūsų šaliai. Šie dokumentai kartu su darbo biržos išduotu leidimu dirbti yra pagrindas pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje.
Šiemet „pataisyti” tarpininkavimo rašto ir atlyginimo pažymos Maratas į „Lietuvos žinių” buhalteriją ir į laikraščio vadovybę turėjo kreiptis tris kartus. Žurnalistas tvirtina, kad apsilankęs migracijos tarnyboje beveik niekada nesulaukia išsamios informacijos.
„Man nurodo ištaisyti vieną trūkumą, – pasakojo Maratas. – Kai atvykstu su pakeistu dokumentu, paaiškėja, kad netinka kitas. Keisčiausia, kad darbuotojos apie tai man praneša šypsodamosi. Kaip man pasirodė, jų šypsenėlės – piktdžiugiškos”.
Iljasovas tiki, kad pareigūnai įstatymų nepažeidžia. „Lietuvos žinios” taip pat netvirtina, kad pareigūnai, bendraudami su užsieniečiais, nusižengė įstatymui. Tačiau tikriausiai ne jie vieni pajuto, kad biurokratai gali žmogų „stumdyti” nepažeisdami įstatymų.
Nubaudė už vėlavimą
Lietuvoje nuo praėjusio dešimtmečio gyvenantis ir aukštąjį išsilavinimą įgijęs ekonomistas Ahmedas pasakojo: „Čia dirbantys ar besimokantys čečėnai kiekvienais metais turi prasitęsti leidimą gyventi. Mano jaunesnysis brolis turi pabėgėlio statusą, tačiau tokio leidimo reikia ir jam. Aš ir mano pažįstami, baigiantis leidimų galiojimo laikui, patiriame didžiulį stresą”.
Kaukazo tautos atstovai nuolat bijo, kad gali negauti leidimo gyventi Lietuvoje. Tačiau jie ne mažiau išgyvena dėl to, ką patiria migracijos tarnyboje.
Ahmedas pasakojo: „Mano brolis dokumentus pateikė, kaip ir priklauso, likus 1,5 mėnesio iki leidimo galiojimo pabaigos. Tokia tvarka – paduodame dokumentus ir laukiame sprendimo. Prabėgo trys savaitės, sprendimo nebuvo, ir brolis nuėjo į migracijos tarnybą. Tarnybos darbuotoja broliui pasakė, kad reikia laukti, ir nieko daugiau neaiškino”.
Pašnekovas tikina, kad jis ir brolis reguliariai skambindavo į tarnybą. Kai pagaliau sulaukė teigiamo atsakymo, leidimas laikinai gyventi buvo pasibaigęs. Ahmedas stebėjosi: „Mano brolis iš Lietuvos valstybės negauna nė cento. Jis pinigų ir neprašo – aš jį išlaikau iš savo atlyginimo. Tai už ką jį, niekuo neprasikaltusį, nubaudė pinigine bauda?”
Ahmedui su broliu nuėjus į migracijos tarnybos skyrių paaiškėjo, kad pastarasis Lietuvoje kelias dienas gyvena nelegaliai. Tai buvo pirmasis Ahmedo brolio pažeidimas. Jam buvo liepta sumokėti 250 litų baudą. Vaikinas turėjo 50 litų, tiek ir sumokėjo. Kai jis į migracijos tarnybą atnešė parodyti kvitą, sužinojo: kol dar 200 litų nesumokės, dokumentų nebus.
Įstatymų nepažeidė
Šią istoriją iš žurnalistų išgirdusi Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos migracijos skyriaus Užsieniečių reikalų poskyrio viršininkė Leokadija Sokolova buvo įsitikinusi savo darbuotojų teisumu: esą nė vienas įstatymų nepažeidė. Anot moters, jei žmogus laiku kreipėsi pratęsti leidimą, tai jį laiku ir gavo.
Tą patį tvirtino ir Migracijos departamento Imigracijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Henrika Mykalajūnė. Departamentas, anot jos, nevėluoja pateikti sprendimų. Pagal įstatymą Lietuva pageidaujančio laikinai gyventi užsieniečio prašymą gali svarstyti iki 6 mėnesių (jei žmogus kreipiasi pirmą kartą). Užsieniečiams, jau gyvenantiems Lietuvoje ir norintiems leidimą pratęsti, šis terminas trumpesnis. Mykalajūnė žurnalistei rodė vieno čečėnų tautybės vyriškio bylą. Iš jos buvo matyti, kad sprendimus departamentas pateikdavo per mėnesį nuo prašymo padavimo dienos. Kartais užtrukdavo truputį ilgiau. Tačiau Ahmedo brolio istorijos mūsų pašnekovės iš pradžių nekomentavo, mat pabėgėlių bylos yra slaptos.
Ruošiant publikaciją spaudai, Sokolova „Lietuvos žinioms” suteikė informacijos. Ahmedo brolio leidimas gyventi Lietuvoje galiojo iki kovo 1 dienos. Įstatymas reikalauja, kad užsieniečiai prašymus pratęsti leidimą pateiktų likus ne mažiau kaip dviem mėnesiams iki ankstesnio leidimo galiojimo pabaigos. Vaikinas prašymą pateikė sausio 24 dieną, todėl teigiamas sprendimas priimtas tik kovo 7-ąją. Lietuva įstatymų nepažeidė.
Isa jautėsi stumdomas
Tačiau LŽ kalbinti čečėnai jautėsi nepakankamai gerbiami, nes kelis kartus buvo siuntinėjami atnešti skirtingų dokumentų.
Vilniaus universitete studijuojantis Isa pasakojo: „Pernai nuėjęs paimti anketų paklausiau, kokius dokumentus turiu pristatyti. Juk keičiasi įstatymai, reikalavimai. Man pasakė, kad reikia universiteto tarpininkavimo rašto ir nuotraukos.
Universitetas kasmet pateikdavo tokį dokumentą, kuriame būdavo parašyta, kad studijuoju. Dokumentus išduodavo universiteto skyrius, atsakingas už tarptautinius ryšius ir studijas”.
Kai Isa atnešė jau įprastą tarpininkavimo raštą, jam pasakė, kad „reikia rašto iš dekanato”.
„Grįžau į universitetą, gaišau savo ir universiteto darbuotojų laiką, kol raštas buvo pakeistas”, – pasakojo Isa. – Grįžęs į migracijos skyrių sužinojau, kad reikia gyvenamosios vietos deklaracijos… Blogiausia, kad migracijos skyriuje būna didelės eilės. Tenka laukti po dvi valandas, o tiek laiko išstovėjus ir pagaliau patekus į vidų, esi išvaromas po 5 minučių… Kai atnešiau papildomus dokumentus, darbuotoja pasakė, kad pakanka to dokumento, kurį atnešiau pirmą kartą. Tų vėlesnių jai visai nereikėjo! O aš visą dieną gaišau, kol gavau. Pasakiau, kad šito dokumento tarnautoja ir prašė, bet ji atšovė neprašiusi”.
Jis jautėsi tarnautojų stumdomas lyg šachmatų figūrėlė.
Nekaltas? Atsiprašyk!
Prieš trejus metus Isa pakliuvo į dar nemalonesnę situaciją. „Dokumentus pateikiau laiku. Laukiau sprendimo, bet jo vis nebuvo. Tada paskambinau Maratui, su kuriuo kartu buvome padavę dokumentus. Jis sprendimą jau buvo gavęs. Paskambinau į migracijos tarnybą, bet man pasakė laukti. Likus 3 dienoms, vėl paskambinau, sako: „Laukit”. Paskutinę dieną, kai jau turėjo pasibaigti leidimas, nuvažiavau ir supratau, kad atsakymą jie jau turėjo, tik man neatsiuntė. Gal pamiršo? – svarstė pašnekovas. – Man buvo pasakyta, kad leidimas yra, bet į rankas neduos – išsiųs”.
Kol laiškas keliavo, čečėnas Lietuvoje buvo laikomas nelegalu.
„Dvi dienas rinkau reikalingus dokumentus leidimui gauti. Išsiuntė man atsakymą. Kai nuėjau leidimo, pareikalavo sumokėti baudą, mat kelias dienas jūsų valstybėje praleidau „nelegaliai”, – piktinosi vyriškis. – Bet juk tai dėl tarnautojų, o ne dėl mano kaltės!”
Čečėną įskaudino šis reikalavimas sumokėti baudą. Vyriškiui buvo pasakyta, kad jei nori išvengti mokesčio, turi raštu pateikti atsiprašymą, kad gailisi pavėlavęs sutvarkyti dokumentus.
„Negalėjau rašyti tokio dalyko! Aš nevėlavau, laiku pateikiau dokumentus ir nuolat skambinau, lankiausi, laukiau. Juk ne aš nusižengiau, o tie, kurie vėlai išsiuntė teigiamą atsakymą”, – laikraščiui guodėsi čečėnas. Todėl jis parašė ne atsiprašymą, o paaiškinimą, jame išdėstė tikrąsias aplinkybes ir liko nenubaustas.
Klaidos ir atmosfera
LŽ kalbinti užsieniečiai tvirtino, kad darbuotojos neatidžiai skaito pateiktus dokumentus. „Gal ir nežinome visų reikalavimų, tačiau specialistės turėtų aiškiai ir iš karto nurodyti mūsų atneštų dokumentų trūkumus, kad antrą kartą atėję nesuklystume, – kalbėjo Maratas. – Šiemet migracijos tarnybai pristatęs tokius pat dokumentus kaip pernai, tris kartus ėjau jų pakeisti. Ar migracijos tarnybos darbuotojos negalėjo iš karto ir aiškiai pasakyti, ko reikės?”
Maratui pritarė Isa: „Kartą mačiau, kaip ilgai eilėje laukęs vienas iš čečėnų pagaliau pateko į kabinetą ir po minutės išėjo. Jam pasakė, kad reikia draudimo. Žmogus nubėgo į artimiausią draudimo įstaigą, apsidraudė ir grįžo… Bet iš tiesų to visiškai nereikėjo, nes dirbantis žmogus ir taip buvo apdraustas! Tarnautojai tą suprato, kai atidžiau apžiūrėjo pateiktus dokumentus. Žmogus pinigus sumokėjo be reikalo”.
Čečėnai pasakojo, kad kiekvienais metais migracijos tarnybos atmosfera blogėja. Viena tarnautoja, anksčiau būdavusi čečėnams maloni ir mandagi, po dvejų metų tapo „kaip visos”. Čečėnai mėgino ir pateisinti darbuotojas – moterys tiesiog pavargsta. Tačiau, anot jų, būtų mažiau eilių, pykčio ir klaidų, jei užsieniečiai būtų tinkamai informuojami.
„Kur informacija apie reikalingus dokumentus? Interneto puslapyje nerandu būtent tos informacijos, kuri man labiausiai reikalinga, – sakė vienas pašnekovas. – Kas trukdo pačioje migracijos tarnyboje pakabinti reikalingų dokumentų pavyzdžius? Antai nurodoma užpildyti prašymą „laisva forma”. Tos „laisvos formos” pavyzdžio nepateikia, o kai kas nors netinka, siuntinėja perrašyti ar papildyti”.
Tačiau Mykalajūnė tvirtino, kad informacijos pakanka ir parodė, kaip ją rasti internete.
Garantija
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius Almantas Gavėnas laikraščiui sakė, kad už savo darbuotojus garantuoja „visu šimtu procentų”. Pasak direktoriaus, nei jis, nei kuris kitas iš šimto darbuotojų ne tik nežemina užsieniečių, bet priešingai – juos gina. Tą patį tvirtino direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė. Pasak pastarojo, departamentas dėl migracijos tarnybų darbo per metus gauna 1-2 skundus, ir tik „pusė iš jų pasitvirtina”.
Sokolova taip pat garantavo, kad jos pavaldiniai tyčia užsieniečių nevarinėja. Dažnas užsienietis piktnaudžiauja, vėluoja pateikti dokumentus. Tiesa, etatų trūksta ir tarnautojos dirba sunkiai. Sokolova tvirtino, kad jų įstaiga laikosi visų įstatymų.
Mykalajūnė pasiūlė, kad užsieniečiai, pasijutę nesuprasti ar ko nors nesupratę, kreiptųsi į departamentą. Pašnekovė pridūrė, kad migracijos tarnybų darbuotojai dažniausiai net nežino besikreipiančiųjų tautybės. Čečėnų pasuose įrašyta, kad jie – Rusijos piliečiai.