Jau baigiasi gegužė, turtinga istorinių dienų. Ne visos jos kalendoriuje pažymėtos, tačiau vis tiek neliko be dėmesio.
Vienoje iš LTV antrojo kanalo laidų trys istorikai liūdėjo, kad Lenkija – štai – kaip nacionalinę šventę mini 1791 metų gegužės 3 dienos Konstitucijos priėmimą, o Lietuva – štai – nė žodeliu apie ją neužsimena. Girdi, bent jau atmintina diena gegužės 3-iąją paskelbtume…
Kodėl gi ne! – atmintinomis paskelbėme jau daug dienų, čia mes greiti.
Bet ką gi minėtume tą dieną? Juridinę savo Senosios valstybės pabaigą? Lenkų proto triumfą? – iš tiesų, ilgaamžė lietuvių kultūrinė kolonizacija tądien užsibaigė galutine pergale – juridine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksija: „… be perstojo atsižvelgdami į Mūsų pareigas bendrai Tėvynei – Lenkijos Respublikai, įsipareigodami rūpintis jos visapusišku orumu, visuotine gerove …. turėdami visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei – tarnaujantį vieną bendrą ir nedalomą valstybės įstatymą (= Gegužės 3-iosios Konstituciją)…”. Lietuvos iždo kasa, pirmininkavimas Karo ir Iždo komisijoms ir kiti mažmožiai dar palikti Lietuvos kompetencijai ar pakaitiniam valdymui, bet visa tai juridiškai jau gobė Lenkija, „kaipo vieninga ir bendra bei nedaloma Respublika” (citatos iš Konstitucijos).
Į klausimą, ką atsakyti tiems lietuviams, kurie Konstitucijoje „neberanda Lietuvos vardo”, t. y. diplomatišką „Gegužės 3-iosios Konstituciją” perskaito teisingai, kaip tekste ir parašyta – „bendra Tėvynė – Lenkijos Respublika”, vienas iš laidos dalyvių atsako taip: o aš prie problemos prieinu kitu aspektu – ne valstybės, o vertybių, t. y. vertindamas ne tai, kad Lenkijos Respubliką postuluojanti Gegužės 3-iosios Konstitucija sukurta iš Lietuvos Statuto griuvėsių, o kad ji paremta principais, kurie keletu mėnesių anksčiau nei Prancūzijos Konstitucija pasirėmė pilietinėmis žmonių laisvėmis, tapsiančiomis Europos Sąjungos Konstitucijos esminėmis nuostatomis.
Po tokio „priėjimo” klausimų nebelieka: jeigu žmogui nesvarbu pati valstybė, tai – savaime suprantama – koks skirtumas, naikina Gegužės 3-iosios Konstitucija Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip valstybę ar ne, naikina Europos Sąjungos Konstitucija Lietuvos Respubliką, atkurtą 1991 metų kovo 11 dieną, ar ne, – svarbu, kad Konstitucija pagrįsta „pažangiais principais”!
Tačiau vienas klausimas vis dėlto lieka, nors ir anapus laidoje dalyvavusių pašnekovų svarstymų lauko. Klausimas toks: iš kur šitoks mąstymas?
Kas suformavo Lietuvos Statuto kūrėjų ir Gegužės 3-iosios Konstitucijos konstruktorių mąstymą – irgi įdomu. Atsakyti iš principo įmanoma: Statuto – pagonybė, Gegužės 3-iosios – sekuliarėjanti krikščionybė.
O šiandieninį mūsų mąstymą, leidžiantį lenktyniauti dėl Europos Sąjungos Konstitucijos patvirtinimo? (Tiesa, kiek vėliau ją atmeta šiuolaikinio europinio gyvenimo pamatus sukūrusi Prancūzijos tauta.) Gal tokį mąstymą formuoja į globalizmą mutavęs marksistinis internacionalizmas? Gal komjaunuoliškas servilizmas?
Jeigu tokie klausimai būtų nagrinėjami gegužės 3-iąją, kaip ir lietuviams atmintiną dieną, mielai sutikčiau, kad ji būtų mūsų kalendoriuose.