Kiekvienas, kuris pasisako už branduolinę energetiką, privalo prisiimti asmeninę ir savo palikuonių atsakomybę už galimas tokio sprendimo pasekmes Lietuvos žmonėms
Gatvėje žurnalistų paklaustas dėl naujo branduolinio reaktoriaus statybos tikslingumo tūlas klaipėdietis tarstelėjo: „Mirti vis vien reiks!”. Ši eilinio piliečio nuomonė gana taikliai atspindi pastaruoju metu įsivyravusią nuostatą dėl Lietuvos energetikos ateities. Reiktų suprasti taip, kad nors branduolinė energetika ir mirtinai pavojinga, tačiau kito kelio Lietuva neturi.
Aišku, būtų galima šį lemtingą pesimistinį verdiktą pridėti prie jau tapusių įprastų nesprendžiamų nacionalinių problemų, kaip pirmavimą pasaulyje kalinčiųjų ir savižudžių skaičiumi bei paliekančių šalį jaunų žmonių mastą ir kt. Tačiau pastarojo meto mokslo ir technologijų raidos tendencijos akivaizdžiai rodo, kad pasirinkti pavojingesnę energetikos alternatyvą visiškai nebūtina, energetikos raida savaime vyksta išmintingai – žmonių saugumo ir nepriklausomybės nuo pavojingų energijos šaltinių bei techninių sprendimų kryptimi. Vis daugiau šalių suranda politinės išminties, ryžtingai atsisako nuo pavojingų naftą, dujas bei branduolinį kurą naudojančių jėgainių ir sparčiai diegia pažangią atsinaujinančią energetiką, kinko vėją, panaudoja saulės, bangų ir kitas saugias energijos rūšis.
Nepasitvirtinęs eksperimentas
Branduolinė energetika turi dvi didžiausias neišsprendžiamas problemas: neįmanoma užtikrinti visiško jos saugumo; nesugalvota, kaip greitai ir pigiai nukenksminti panaudotą kurą. Kai 70-aisiais praeito šimtmečio metais buvo sumanyta branduolinė energetika, tikėtasi, kad ji visiems laikams patenkins žmonijos pigios energijos poreikius. Deja, nepasitvirtino. 1986 metais Černobylio katastrofa parodė, kad žmogus nėra tobulas, jog sugebėtų numatyti visus galimus įvykius ir išvengti avarijų ir katastrofų.
Katastrofų priežastis – vienoje vietoje sutelktas didelis energijos, žmonių, pastatų ir kt., vadinasi, pavojų kiekis. Liaudies išmintis pagimdė lakią „Bin Ladeno džiaugsmo” metaforą, siejamą su branduolinėmis elektrinėmis, užtvankomis, dangoraižiais, aerobusais, tiltais ir kt. Vieno galimo IAE teroristinio ryšio šešėlis privertė suklusti visą Lietuvą. O kiek gali būti neišaiškintų teroristinių ryšių? Branduolinės katastrofos kelia grėsmę šimtų tūkstančių žmonių gyvybei, sukelia ligas, genetinius pokyčius ir kitas nelaimes. Vokietijos mokslininkai apskaičiavo, kad, esant dabartiniam sutrikimų atominėse elektrinėse dažnumui, branduolinės katastrofos Europoje per artimiausius 40 metų tikimybė yra lygi 16 proc.
Kita problema – kur dėti branduolinio kuro atliekas, kurioms natūraliai nusikenksminti prireiktų kelių šimtų metų. Mažiausia bėda – saugoti šias atliekas specialiuose konteineriuose. Nuspręsta palikti šį rūpestį ateities kartoms, jų nuomonės neatsiklausus. Tačiau niekas gyvas būdamas nepanoro branduolinių atliekų kaimynystės. Tapo akivaizdu, kad geriausias būdas išvengti atomo nepatogumų – išvengti pačios elektrinės. Nuo 1986 metų atominės energetikos vystymas sustojo. O energetikos raida pasuko decentralizacijos kryptimi. Danai 1970 metais nepasidavė atomo vilionėms, pradėjo kinkyti vėją ir ilgiausiai gyvena. Vokietija ne tik kad nevysto branduolinės energetikos, bet numatė visas atomines elektrines demontuoti iki 2020 metų.
Tačiau ne visos šalys sugebėjo tinkamai susiorientuoti energetikos istorinėje raidoje. Nepageidaudami prarasti savo verslo, Prancūzijos branduolinių jėgainių gamintojai ieško neišprususių energetikos perspektyvų požiūriu politikų ir stengiasi jiems įpiršti savo jau nebeperspektyvią įrangą. Susidariusioje situacijoje negalima atmesti ir korupcinių svertų panaudojimo galimybių. Vienadienių ir neatsakingų politikų galima rasti visose šalyse.
Teisinga kryptis – decentralizacija
Šalies energetikos decentralizavimo kryptis nubrėžta jau prieš dešimtmetį, įteisinta energetikos ir elektros įstatymuose. 1999 ir 2002 metais susirinkę į tarptautinę mokslinę konferenciją Klaipėdoje „Energetikos decentralizavimas: miestų energetikos ateitis” šalies energetikai nusistatė aiškią nuomonę dėl šalies energetikos ateities. Stojimas į ES suformavo pagrįstus įsipareigojimus uždaryti IAE ir decentralizuoti energetiką.
Tačiau šalies politinė raida ne visiškai atitinka natūralias pasaulio energetikos raidos tendencijas. Energetika – ko ne glaudžiausiai su politika susieta ūkio šaka. Todėl ir energetikos decentralizavimo tendencijų žinias kai kurie verslininkai panaudojo tam, kad užsitikrintų sau geresnes galimybes tenkinti verslo interesus. Šilumos įstatyme buvo įtvirtinta centralizuota šildymo sistema ir ilgam nutolintos šio ūkio decentralizavimo galimybės. Vakarų Lietuvos skirstomųjų tinklų privatizavimas įtvirtino elektros tinklų monopoliją. Monopolininkai gi gali diktuoti kainas. Elektros ūkyje susidarė paradoksali situacija. Iš 36 centų/kWh galutinis vartotojas 6,5 ct/kWh sumoka už elektros energijos gamybą IAE, o 29,5 ct/kWh tenka mokėti tinklams už transportavimą ir nuostolius. Ar ne brangokai atsieina mums visiems centralizuotas elektros energijos tiekimas? Ir tai ne riba. Išliekant privačiai elektros tinklų monopolijai, elektros tinklų operatoriai yra suinteresuoti didinti energetikos centralizaciją, ir jie tikrai sugalvos būdų, kaip daugiau transportuoti energijos ir taip didinti savo pajamas. Vartotojams tinklų monopolija – tai garantuotas elektros kainos didėjimas.
Tenka apgailestauti, kad specifine technikos kalba parašyti energetikos įstatymai ir poįstatyminiai aktai nepalieka galimybių viešinti energetikos verslo interesų, kadangi juose sunku susigaudyti ne tik Seimo nariams, bet ir daugeliui žiniasklaidos atstovų.
Demokratijos vėjai
Kam rizikingai eksperimentuoti su pavojingais ir teršiančiais aplinką įrenginiais, kai pasaulyje pilna nieko nekainuojančios vėjo ir saulės energijos. Šių energetikos rūšių perspektyvumas ne tik kad nebekelia abejonių, bet jos jau įgalina gaminti pigesnę elektrą. Pasaulyje vėjo energetika auga sparčiausiai iš visų energetikos rūšių. Danai planuoja iki 2020 metų 50 proc. elektros gaminti iš vėjo. Prieš 5 metus jie planavo tik 15 proc.
Tariamus vėjo jėgainių pavojus paukščiams linkę minėti naftos ir dujų biznio atstovai. Turi būti labai kvailas paukštelis, kad trenktųsi į matomai besisukančias mentes. Nugriuvęs vėjo malūnas tik varles gali išbaidyti. Vėjo energetika yra decentralizuota ir ji praktiškai panaikina centralizuotų energetikos sistemų keliamus pavojus.
Tačiau vėjo energetika – tai ne šiaip viena energijos gamybos rūšių. Jau pusantrų metų neprijungiami prie elektros tinklo 6 vėjo malūnai prie Kretingalės ir 20 mln. litų įšaldytų investicijų rodo, kad vėjo energetika kartu su decentralizacija atneša naujus vėjus į centralizuotą energetikos sistemą ir ūkio valdymą. Tai – augantis svetimkūnis, kuris griauna centralizuoto energijos tiekimo ir monopolijų pamatus.
Kiekvienam – po vėjo malūną
82 proc. arba pagrindinę elektros energijos kainos dalį sudaro energijos perdavimas vartotojams elektros tinklais iš Rytinėje šalies dalyje sutelktų elektrinių. Elektros energija 400 kilometrų kelyje patiria daug nuostolių. Priartinus elektros gamybą prie vartotojų, reiktų mažiau transportuoti elektrą, sumažėtų nuostoliai tinkluose. Energetikos decentralizacijai labai tinka atsinaujinančios energijos šaltiniai. Kaip XVI amžiuje, prie kiekvieno miestelio įrengus po vėjo jėgainę, elektros perdavimo išlaidos turėtų sumažėti perpus – dabartinėmis kainomis – apie 14 centų/kWh. Skaičiuojant, kad dabar vėjo elektrinių pagaminamos 1kWh kaina yra 22 centai, vartotojams elektra nepabrangtų. Iki 2010 metų pajūryje bus pastatyta per 200MW vėjo jėgainių, kurios iš esmės patenkins Klaipėdos miesto elektros energijos poreikius.
Centralizuotos energetikos šalininkai nuolat pabrėžia, kad vėjo elektrinės neveikia, kai nėra vėjo. Taip, kaip ir atominės, taip ir vėjo jėgainės galios svyravimams išlyginti reikalinga rezervinė kitų elektrinių galia. Uždarius IAE liks be darbo Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, kuri buvo pastatyta IAE pagamintos elektros energijos poreikio svyravimams išlyginti. Išplėtus Kruonio HAE galią nuo dabartinės 900 iki planinės 1600MW galios, Lietuvoje, sausumoje ir jūroje, galima pristatyti tiek vėjo malūnų, kad būtų galima pusę ir daugiau šalies elektros poreikio patenkinti nenaudojant pavojingų atominių monstrų ir dujinių gamtos teršėjų.
Vėjo energetikos perspektyvumą liudija investicijų pasiūla vėjo energetikos plėtrai, kuri gerokai viršija realias šalies galimybes. Neprireiktų to 1 iš 3 mlrd. eurų, kurį numatoma skirti naujo branduolinio reaktoriaus statybai iš Lietuvos valstybės biudžeto, pakaktų ir užsienio bei vietos investicijų. Perspektyvoje iki 2020 metų vėjo energijos panaudojimas gali užtikrinti 50 proc. ir daugiau nepriklausomybės nuo užsienio dujų tiekėjų. Kita pusė susieta su saulės, vandenilio ir kitų atsinaujinančios energijos rūšių panaudojimu. Tai – platus poligonas moksliniams tyrimams ir naujovėms, panaudojant ES struktūrinių fondų paramą.
Galimybių daugėja
Kai prieš trylika metų pradėjome nagrinėti vėjo energetikos plėtros galimybes, teko tarsi į sieną atsimušti. Kodėl vėjo energetika Lietuvoje neįmanoma, buvo pateikiama daug argumentų, nuo „Lietuvoje vėjo nėra” ir iki „Lietuvos žmonėms brangiai kainuos”. Tačiau gyvenimas atmeta visus išsigalvojimus. Senkantys naftos ir dujų ištekliai, auganti jų kaina, vis geriau suvokiami branduolinės energetikos pavojai, darniojo vystymo kultūros plėtra nuosekliai ir užtikrintai gerina atsakingos atsinaujinančios energetikos galimybes. Ką tik Švedija pirmoji pasaulyje paskelbė iki 2020 metų nutrauksianti naftos naudojimą ir nebeplėsianti branduolinių jėgainių. JAV prezidentas Dž.V.Bušas paskelbė plačią energetikos perorientavimo saugos ir gamtosaugos kryptimi programą. Susirinkę Maskvoje G8 finansų ministrai pasisakė už atsinaujinančios energetikos plėtojimą.
Daug optimizmo suteikia vis tvirtėjanti Europos Sąjungos pozicija atsinaujinančių šaltinių plėtojimo kryptimi. Europos Komisija jau ėmėsi konkrečių veiksmų dėl kai kurių ES šalių narių prasto įsipareigojimų vykdymo atsinaujinančios energetikos srityje.
2001 metais priimtas elektros įstatymas ir poįstatyminiai aktai lyg ir numato galimybes plėtoti vėjo energetiką. Pagal Vyriausybės patvirtintą atsinaujinančios energetikos skatinimo tvarką jau turėjo būti įrengta ir veikti per 66MW vėjo jėgainių. Deja, veikia vos viena 640 kW jėgainė Vydmantuose, nekalbant jau apie antri metai pastatytas ir neprijungtas prie tinklo 6x900kW jėgaines Kretingalėje.