Nors šiuo metu vandens pardavimu gyventojams verčiasi beveik 700 įmonių, jų vadovai net nebando spyriotis vadinami monopolininkais. Alternatyvos nėra ne tik vandeniui, bet ir centralizuotai jo tiekimo sistemai – kelis tūkstančius individualių gręžinių bei maždaug 300 tūkst. šulinių vandentiekio specialistai nelinkę laikyti konkurentais. Dar daugiau, jie neabejoja, kad ilgainiui ekonominė logika palauš visus „atsiskyrėlius” ir jie patys pasibels į vandentiekio įmonių duris. Vandentvarkos ūkio plėtros strategijoje numatoma stambinti šio profilio įmones ir palikti rinkoje mažiau kaip 10 žaidėjų.
Klaidų istorija
Aplinkos ministerijos Komunalinio ūkio departamento direktorius Rimgaudas Špokas, komentuodamas prieš keliolika metų prasidėjusius procesus lietuviškojo vandentiekio sistemoje, pastebėjo, kad iki 1990-ųjų šalyje faktiškai buvo viena vandentiekio įmonė „Vanduo” prie senosios Komunalinio ūkio ministerijos. Ji koordinavo 14 teritorinių vandens tiekimo ir kanalizacijos filialų ūkinę veiklą. Be to, buvo keletas žinybinių vandentiekių, susiformavusių drauge su didesniaisiais pramonės objektais ir aptarnavusiais netoliese esančias gyvenvietes, ir keliolika sistemų prie kolūkių.
„Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo nutarta visą šį ūkį perduoti savivaldybėms. Tada teritorinės vandentiekio įmonės pradėjo sparčiai skaidytis ir smulkėti, viliantis, jog šios sugebės tvarkytis taip pat teisingai, kaip analogiškos struktūros kur nors Prancūzijoje ar Vokietijoje. Deja, nutiko priešingai – vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo kokybė apleistose nykštukinėse įmonėse nė trupučio nepagerėjo, o šių paslaugų kaina ženkliai išaugo”, – pasakojo R.Špokas.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos neseniai pristatytoje ataskaitoje pastebima, kad tik pačios didžiausios vandentiekio įmonės, per metus parduodančios per 2 mln. kub. metrų vandens, sugeba vandenį realizuoti savikainai identiška kaina (pelningai dirbančias įmones galima suskaičiuoti ant pirštų). Likusiems smulkiesiems tiekėjams paruošti geriamąjį vandenį, surinkti ir išvalyti nuotekas atsieina iki 60 proc. brangiau. Komisijos apskaičiavimais, pernai Lietuvoje vidutinė smulkiausių vandens tiekimo įmonių savikaina siekė 5,83 Lt už kubą, o faktiška pardavimo kaina – 4,74 Lt už kubą.
Itin svarbu ir tai, kad dauguma mažųjų vandentiekio rinkos dalyvių vartotojams (maždaug 5 – 7 proc. visų šalies gyventojų) pumpuoja vandenį, neatitinkantį sanitarijos ir higienos reikalavimų. Įvairiose studijose nurodoma, kad šiuo metu beveik trečdalis Lietuvos gyventojų geria vandenį iš negilių šachtinių šulinių, kurių beveik 60 proc. užterštumas viršija leistinas normas arba kurie yra paprasčiausiai nekontroliuojami.
Parama neįkandama
Pasak R.Špoko, taip nutiko todėl, kad beveik visoje Lietuvos teritorijoje keliasdešimties metrų gylyje galima pasiekti gruntinius vandenis. Būtent dėl šios priežasties ilgai nekreiptas dėmesys į vandentiekio paslaugų kokybę, įmonių veiklos reglamentus ir pan. dalykus.
„Užuot sukūrus efektyvią veikusios sistemos priežiūrą, ji buvo suskaidyta, atėmus svarbiausią kozirį – masto ekonomiją. Sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimams vandens tiekimo bei nuotekų valymo srityje įgyvendinti dar reikia investuoti apie 900 mln. eurų. Didžiausios investicijos reikalingos kaimo vietovėse ir mažuose miesteliuose, nes būtent čia eksploatuojama susidėvėjusi, neefektyvi infrastruktūra, tiekiamas prastos kokybės vanduo ir teršiama aplinka nuotekomis. Tačiau tokias vietoves aptarnaujančios įmonės ne tik neturi galimybių pačios investuoti, bet dėl apverktinų finansinės veiklos rezultatų netgi negali pretenduoti į ES paramą”, – pasakojo Aplinkos ministerijos pareigūnas.
Vienais ryškiausių neigiamų vandens tiekėjų susiskaidymo pavyzdžių laikoma Neringos atsiskyrimas nuo Klaipėdos ir Trakų „nepriklausomybės” nuo Vilniaus paskelbimas, po kurio šių paslaugų savikaina šoktelėjo keletą kartų.
„Net jei tokios įmonės gautų solidžias finansines injekcijas ir sutvarkytų savo infrastruktūrą, vėliau joms reikėtų nuolatinės paramos tam ūkiui išlaikyti. Vidutinis gyventojų mokumas tarp atskirų savivaldybių skiriasi iki trijų su puse karto, vidutinis investicijų poreikis svyruoja nuo 6000 iki 350 litų, todėl, įgyvendinus visus reikalavimus kokybiškam vandens tiekimui ir nuotekų valymui, šių paslaugų kaina atskirose savivaldybėse skirtųsi iki trijų kartų – nuo 4 iki 12 litų už kubą. Žinoma, brangiausiai turėtų mokėti skurdžiausių miestelių ir kaimų žmonės”, – konstatavo R.Špokas.
Aplinkos ministerijos departamento direktoriaus teigimu, vienintelė išeitis yra mažųjų įmonių jungimasis į regionines. Tokius procesus numatoma inicijuoti prieš maždaug pusantrų metų parengtame „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo” įstatymo projekte, kuris šiuo metu baigia kelionę po Seimo komitetus ir netrukus turėtų būti oficialiai įtrauktas į parlamentarų „meniu”.
Gręžinių paradoksai
Statistika liudija, kad šiuo metu centralizuotai tiekiamu vandeniu Lietuvoje aprūpinama apie 66 proc. visų šalies gyventojų (90-95 proc. didžiųjų miestų gyventojų ir apie 20-30 proc. kaimo gyventojų). Likusi dalis vandenį ima iš individualių šulinių arba gręžinių, kurių priskaičiuojama arti 6000.
„Tai iš tiesų gana rimta problema, nes tik nedidelė dalis gręžinių yra profesionaliai prižiūrimi ir aptarnaujami, todėl nekelia grėsmės visiems gruntiniams vandenims. Tarkim, Vilniaus pašonėje esančiuose Zujūnuose yra per 200 gręžinių, kurių kiekvienas yra potencialus kanalas teršalams į vandeningas žemės gelmes patekti. Dažnai individualiuose namuose nuotekos talpinamos į greta esančius rezervuarus, kurie „taupumo sumetimais” – kad nereikėtų pernelyg dažnai išsiurbinėti (vienas toks seansas kainuoja apie 100 litų) tiesiog pramuša rezervuarų dugnus”, – pastebėjo R.Špokas.
Jis taip pat mitu pavadino teiginius, esą naudotis gręžiniu yra pigiau nei centralizuoto vandentiekio paslaugomis. Pasak pareigūno, įvertinus ne tik sumas, kurias reikia kas mėnesį mokėti už elektrą, sunaudojamą vandeniui išpumpuoti, bet ir pačių gręžinių įrengimą, filtrų ir siurblių montavimą, jų remontą, nuotekų surinkimą ir t.t., kaina nebeatrodo maža.
„Akivaizdu, kad aptarnauti ne 200, o tik vieną gręžinį, kurio visiškai pakaktų visai minėtai Zujūnų gyvenvietei, atsieitų nepalyginamai pigiau. Be to, taip būtų užtikrinti visi reikiami vandens kokybės reikalavimai. Mūsų skaičiavimais, individualios vandens tiekimo sistemos eksploatavimas už centralizuotai didelės įmonės siūlomas paslaugas yra iki 5 kartų brangesnis. Vandentiekio bendrovės, turinčios per pusę milijono vartotojų, savikaina yra pati mažiausia”, – tikino Aplinkos ministerijos departamento vadovas.
Be to, centralizuota vandentiekio sistema efektyviai sprendžia ir nuotekų surinkimo – tvarkymo problemas.
„Sovietmečiu pagal tuo metu galiojusius reikalavimus Lietuvoje buvo valoma tik 25 proc. surenkamų nuotekų. Atgavus nepriklausomybę, pagrindinis valstybės dėmesys aplinkosaugos srityje buvo skiriamas miestų nuotekų valymui. Per pastaruosius 14 metų į didžiųjų miestų nuotekų valymo įrenginių statybas buvo investuota apie 1,2 mlrd. litų, todėl šiuo metu pagal galiojančius reikalavimus valoma 69 proc. centralizuotomis sistemomis surenkamų nuotekų. Nevalomos arba nepakankamai valomos yra mažų miestelių ir kaimų nuotekos, kurių dalis bendrame surenkamų nuotekų kiekyje nėra didelė. Tačiau objektų skaičius yra labai didelis, todėl sąlyginė problemos sprendimo kaina (investicijų poreikis vienam gyventojui ar pan.) yra gerokai didesnė už analogiškų priemonių įgyvendinimą didžiuosiuose miestuose. Mažuose miesteliuose ir kaimo gyvenvietėse apie 600 nuotekų valymo įrenginių yra susidėvėję, todėl juos būtina modernizuoti ar pastatyti naujus. Kol kas centralizuoto nuotekų surinkimo ir tvarkymo paslauga prieinama tik 58 proc. visų gyventojų, o kaimo vietovėse šis rodiklis daug mažesnis”, – pasakojo R.Špokas.
Prievartos nebus
Pašnekovas teigė, jog parengtoje vandens ūkio plėtros strategijoje numatoma, jog apie 95 proc. gyventojų turėtų būti suteiktos galimybės naudotis centralizuoto vandentiekio paslaugomis – vamzdynai nebus tiesiami tik į pačius atokiausius vienkiemius. Tačiau ir ten įrengtus gręžinius ateityje turėtų prižiūrėti ne patys gyventojai, o šioje srityje besispecializuojančios įmonės.
„Turint galvoje milžinišką investicijų poreikį į šį ūkį, galima teigti, jog vandentiekio įmonių stambinimas yra vienas nedaugelio būdų amortizuoti tarifų augimą. Pirmuoju etapu tikimasi smulkiųjų tiekėjų skaičių sumažinti maždaug iki 60, o vėliau įmones dar labiau stambinti ir palikti 10. Tačiau skaičiavimai rodo, kad pigiausiai vanduo būtų parduodamas, jei tai darytų trys įmonės, – aiškino R.Špokas. – Individualių gręžinių savininkams konkurso būdu išrinktas centralizuoto vandens tiekėjas privalės pasiūlyti jiems galimybę prisijungti prie tinklo.
Jei gręžiniai eksploatuojami tvarkingai, jų nebus reikalaujama uždaryti, nors tiekėjas greičiausiai galės kelti tam tikras sąlygas. Tarkim, priimti nuotekas tik perkant ir vandenį. Kita vertus, gręžinių vandenį ir toliau bus galima naudoti sodams laistyti ar panašioms reikmėms. Prievartos čia neturėtų būti, nes žmonės ilgainiui patys įsitikins, jog centralizuotas vandentiekis leidžia išvengti įvairių rūpesčių ir padeda taupyti”.
Smulkiosios vandens tiekimo įmonės, jei tik pajėgs užtikrinti teisės aktuose numatytus šių paslaugų kokybės reikalavimus, taip pat galės veikti savarankiškai. Dokumento projekte numatoma, jog gyventojai ar bendrijos galės perduoti prievolę prižiūrėti savo gręžinius profesionalioms vandentiekio įmonėms.
Įdomu, kad dabartiniu metu gyventojų išlaidos geriamajam vandeniui ir nuotekų tvarkymo paslaugoms sudaro vidutiniškai 2-2,5 proc. šeimos pajamų, tačiau šis rodiklis daug didesnis kaimo regionuose, kuriuose kainos yra kelis kartus aukštesnės, o vartotojų pajamos mažesnės. Skiriasi ir vandens suvartojimas – miestuose 1 žmogui tenka apie 90-100 litrų per parą vandens, o kaime 50-60 litrų per parą, tai yra mažiau, nei rekomenduojamas vandens kiekis, būtinas reikiamai žmogaus higienai palaikyti.