Jungtines Amerikos Valstijas taip lengva įsimylėti, kad nelieka jokių abejonių dėl jų kaktą puošiančio „svajonių šalies” lipduko.
Ko gera, tokio įspūdžio apimti į namus sugrįžo dauguma iš 100 įvairių šalių žurnalistų, JAV valstybės sekretorės Kondolizos Raiz vadovaujamo departamento pakviestų į trijų savaičių viešnagę Amerikoje.
Pagrindinis naujos mainų programos, kurią organizavo JAV Valstybės departamentas, tikslas – sudaryti perspektyviems žurnalistikos srities lyderiams galimybę susipažinti su kolegų darbu JAV ir pasidalyti patirtimi.
Be to, kiekvienas iš programos dalyvių turėjo unikalią galimybę pats atsakyti į esminį klausimą – kas vilioja jų tautiečius įsikurti šioje šalyje – ir išlaikyti patriotizmo egzaminą.
Amerikietiškasis dosnumas
Nuo pat 1940 m. kasmet JAV ambasados visame pasaulyje išrenka per keturis tūkstančius skirtingų sričių – politikos, meno, sveikatos apsaugos, verslo, švietimo, visuomeninių organizacijų – atstovų. Jiems apmokamos kelionės išlaidos, skiriama dienpinigių, organizuojami susitikimai, įgalinantys svečius užmegzti naujų ryšių, bendrauti su eiliniais amerikiečiais ir pažinti jų gyvenimo būdą. Daug dėmesio skiriama ir kultūrai bei, žinoma, – susitikimams su įvairių valdžios institucijų atstovais.
Šįmet pirmąkart programa buvo skirta žurnalistams. Ji pavadinta garsaus amerikiečių žurnalisto Edvardo Murou vardu. 120 svečių viešnagė JAV mokesčių mokėtojams kainavo nepigiai – kiekvienas iš jų per tris savaites jiems atsiėjo maždaug po 8 tūkstančius dolerių. Tačiau tokiu dosnumu nesistebi, jei žinai, kad Amerikoje trijų asmenų amerikiečių šeima, kurios bendros pajamos per mėnesį sudaro 3 700 litų, laikoma skurstančia. O nelegalūs atvykėliai lietuviškąjį minimalų atlyginimą Amerikoje uždirba maždaug per savaitę.
Ši praraja, žinoma, nervina. Priešpaskutinę kelionės dieną, kai į šešias atskiras grupes suskirstyti žurnalistai susirinko JAV Valstybės departamente į simpoziumą, jis virto politinių pretenzijų JAV atžvilgiu išsakymu bei rietenomis dėl Irako, Irano, Izraelio ir Palestinos… Musulmoniškiems kraštams atstovavusiems žurnalistams garą padėjo nuleisti tik kolega iš Afganistano. Atsistojęs prie mikrofono jaunas vyrukas priminė kolegoms, kad į simpoziumą žurnalistai susirinko ne tarptautinių problemų spręsti, o pasidalyti mintimis apie nepriklausomą žiniasklaidą.
Malio, Pakistano ir Libano žiniasklaidos atstovams bei jų užsipuolimo sutrikdytiems simpoziumo svečiams (tarp jų – buvęs leidinio „The Washington Post” redaktorius, bendradarbiavęs su prezidentu Kenedžiu, taip pat Vidaus saugumo departamento (FBI – Federal Bureau of Investigations) atstovas spaudai) afganistanietis pareiškė, kad amerikiečių kalbos apie nekorumpuotą žiniasklaidą suprantamos tik Amerikoje, kur sotūs žurnalistai sėdi jaukiose redakcijose prie naujutėlaičių kompiuterių.
„Norėčiau pamatyti jūsų laisvą, nepriklausomą žurnalistiką Afganistane, kur straipsnio gali ir neužbaigti, nes tave sudraskys sprogusi bomba, – ironizavo Afganistano žurnalistas. – O jeigu liksi gyvas, visas tavo triūsas mėnesio pabaigoje bus įvertintas 25 doleriais. Džiaugiuosi, kad amerikiečiai gyvena geriau… Aš irgi norėčiau tokių gyvenimo sąlygų.”
Imigranto spaudas
Doleriais nesninga ir amerikiečiams – tiesiog jiems sukurtos sąlygos užsidirbti. Na, o kiek uždirbsi, priklauso nuo tavo poreikių, noro ir pastangų. Ne veltui amerikiečiai sako, kad jų šalyje kiekvienas turi konstitucinę teisę laisvai kalbėti, galvoti ir veikti, tačiau tik kvailys naudojasi teise tinginiauti.
Nuosavas namas ir automobilis – elementari gyvenimo sąlyga. Be jokios baimės amerikiečiai skolinasi iš bankų pinigus vaikų studijoms geriausiose aukštosiose mokyklose ir dešimtmečiais moka palūkanas. Dėl geresnio darbo jiems nesunku penktą kartą susikrauti lagaminus ir su visa šeima kraustytis į kitą valstiją. Kad galėtum pasirūpinti vaikų ateitimi, privalai kuo geriau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Tuomet galėsi persikelti į naujus namus prestižiniame kvartale, nes ten – ir geriausia vidurinė mokykla, ir saugiausia aplinka…
Tačiau atvykėliams, kad ir kokie jie būtų išsilavinę, sparčiai kilti karjeros laiptais Amerikoje sunku. Šito gali tikėtis tik turintieji JAV piliečio pasą, o protingi ir gabūs imigrantai dažnai taip ir lieka „nelegalais”.
JAV valstybės sekretorės Kondolizos Rais patarėjos kultūros ir švietimo klausimais Dinos Habib Powell istorija – išimtis. Kai ji penkerių metų atvyko į Ameriką, angliškai negalėjo pasakyti nė žodžio. Tačiau mergaitė gerai mokėsi, siekė užsibrėžtų tikslų, ir… Panašu į pasaką apie Pelenę arba į amerikietiškosios svajonės išsipildymą.
Indėnai – artimesni
Nematomas imigranto spaudas nuo kaktos yra nusitrynęs tik jų palikuonims – jie nenoriai prisimena, kaip prieš šimtmetį į Ameriką atvykę jų seneliai dirbo juodžiausias darbus. Jie nebemoka gimtosios kalbos ir išdidžiai tvirtina, kad jų tėvynė – Amerika.
Amerikos imigrantų palikuonys bent kartą gyvenime nuvažiuoja į Lenkiją, Britaniją, Afriką etc., kad įsitikintų, kokie jie laimingi gyvendami Amerikoje, ir grįžę papasakotų, kokia graži ta jų protėvių šalis, tik va jos sostinės vardo neprisimena. O paklausti apie Amerikos praeitį, karštai įrodinėja, jog indėnų atvykėliai iš Europos neišžudė – tiesiog 90 procentų tikrųjų Amerikos gyventojų išmirė dėl imuniteto stokos iš kito žemyno atvežtoms ligoms. (Kita indėnų išnykimo priežastis – alkoholizmas. Mat jų kraujas visiškai neatsparus „ugniniam vandeniui”.)
Dauguma amerikiečių nuobodžiauja, kai kalbama apie tai, kas vyksta už jų valstijos ar šalies ribų, tačiau mielai postringauja, kokias puikias gyvenimo sąlygas kadaise tiems indėnams sukūrė JAV Vyriausybė, padovanojusi jų gentims žemės.
Šiandien Amerikoje yra apie pusę milijono indėnų ir 562 oficialiai įregistruotos jų gentys. Amerikiečiai mėgsta pabrėžti, kad indėnai – suvereni tauta, kad JAV jai parodė didžiulę pagarbą, mat jų rezervatuose veikia tik jų pačių priimti įstatymai, o gyvenimo kokybė vis gerėja: indėnai ir namus statosi, ir kazino atidaro, tad vigvamai jiems reikalingi tik apeigoms atlikti…