Švelnumas. Kokiais tik epitetais neįvardijamas šis žmogaus bruožas! Švelnumas įgimtas, teikiantis kitiems palaimą, nusiraminimą, švelnumas liūdnas, nostalgiškas, ilgesingas, užjaučiantis. Tačiau švelnumas gali būti ir netikras, suvaidintas, siekiant kokių nors tikslų. Tokių niuansų gana dažnai pasitaiko jaunų šeimų gyvenime, artimų partnerių santykiuose. Nors tuokiantis viliamasi, jog patirsime tikrą artimo žmogaus švelnumą, kuris lydės mus visą gyvenimą, dažnai pasirodo, jog realybė visai kitokia. Kodėl?
Jį reikia ugdyti
Pasaulio psichologai sako, jog žmonės net nesuvokia, kiek daug jie praranda, neugdydami šio bruožo. Tokią nuomonę jie paremia tyrimais.
Deja, ne kiekvienoje šeimoje augantys vaikai turi sąlygas puoselėti tokį jausmą. O žmogus, kuris pats to nepatyrė šeimoje nuo vaikystės, suaugęs ir pats negalės jo duoti savo artimiesiems.
Jei gimtuosiuose namuose vyravo grubumas, pageidavimai ar įpareigojimai šeimos nariams buvo perduodami riksmais, barniais, iš anksto juos papildant įvairiausių priekaištų tirada, užaugę vaikai savose šeimose stengsis išlaikyti tokių šiurkščių, besąlygiškų komandų stilių.
Stebint tokių šeimų gyvenimą, dažnai kyla klausimas: ar tų pačių komanduotojų širdys nepasiilgsta švelnumo, užuojautos? Ar toks troškimas nerusena po tuo grubumo kiautu? Ypač sunkią valandą.
Tikriausiai, jei tokie žmonės išdrįstų atvirai prisipažinti, dažnas pasakytų: „Taip, rusena, tačiau mano tėvų šeimoje bet koks švelnumas, sentimentalumas buvo laikomi nereikalingais, tik gadinančiais vaikus, trukdančiais ugdyti juose drausmingumą, tvirtą charakterį”.
Kaip bebūtų keista, tai būdinga ne tik vyrams. Taip galvojančių moterų, motinų taip pat yra daug.
Stebėdama vienos jaunos šeimos gyvenimą, dažnai mintyse svarstau: kaip tokio švelnaus charakterio, ramaus būdo, tvarkingas, darbštus vaikinas galėjo pasirinkti savo gyvenimo drauge tokią impulsyvią, šiurkščią moterį?
Pakanka menkiausios, nereikšmingiausios priežasties, kad ant jo galvos lyg iš pragaro plyšio pasipiltų šiurkščiausių žodžių lavina.
„Profilaktiškas auklėjimas”
Impulsyviosios žmonos esu atvirai klaususi: ar ji tikrai įsitikinusi tuo, kuo kaltina vyrą? Ar jo nė kiek nemyli?
Mačiau, jog mano klausimas ją kiek sutrikdė, nustebino. Atsakymas buvo netikėtas: savo vyrą ji labai mylinti, matanti ir jo gerąsias savybes, o koneveikianti jį dėl to, kad neišpuiktų, neįsivaizduotų esąs kuo nors ypatingas, ką labiau galėtų jame vertinti kita moteris.
„Kai tik vyras pradeda labai gerai apie save galvoti, jam pradeda rodytis, kad jis gavo per prastą žmoną. Geriau tegul jaučiasi stovįs pora laiptelių žemiau”, – įsitikinusi jaunoji žmona.
Vyras auklėjamas „profilaktiškai”, stengiantis jam įteigti nepilnavertiškumo kompleksą.
Tačiau vieną atvirumo valandėlę moteris papasakojo apie šeimą, kurioje ji užaugo.
Tėvas (jau miręs) buvo gražus, linksmas vyras, dirbo Nemunu plaukiojusio garlaivio kapitonu, vežiojo keleivius.
Namuose motina sukeldavo pavydo skandalą kaskart, kai jis grįždavo iš reiso.
Iš to, kokiais epitetais ir šiandien jaunoji žmona vardija iš motinos skandalų įsimintas, tačiau nei jos, nei motinos niekada nematytas tėvo „meilužes”, arba su kokiu pasigėrėjimu ji pasakoja apie savo „žūtbūtines” peštynes su seserimi, darėsi aišku, iš kur toje moteryje susikaupė tiek pagiežingos energijos, grubumo, pikto įtarumo.
Nors ir keista, bet atrodo, jog ir ši moteris kartais pasigenda vyro švelnesnio pamaloninimo. Bet šito parodyti ji net nemoka.
Savo „poreikį” ji išreiškia juokais jį gana skaudžiai kumščiuodama, žnaibydama. Suprantama, jog vyras į tai atsako tik nepakantumu.
Kompromitacijos baimė
Pasirodo, jog psichologams žinomas ir toks „meilės” reiškimo būdas. Tačiau jie nurodo ir dar vieną grubumo apraiškos priežastį. Tai – baimė patirti sutuoktinio šiurkštumą, išgyventi gėdą svetimų žmonių akivaizdoje.
Ne kartą esame pastebėję, kaip svečiuose ar šiaip susibūrusioje kompanijoje vienas kuris sutuoktinių mėgsta svaidyti pajuokiančias pastabas, replikas antrajam.
Tai, pasak psichologų, irgi yra pasekmė patirto grubumo. Jei vyras ar moteris svetimų žmonių akivaizdoje kaip nors mėgino pamaloninti savo antrąją pusę ir buvo viešai sugėdintas kokia nors pajuoka, – antrą kartą jis tos klaidos nedarys, nors ir kaip jam norėsis parodyti švelnumą.
To švelnumo, užuojautos kiekvienas šeimoje pasigenda nesėkmės, skausmo atvejais. Deja, esama vyrų, kurie grubiai reaguoja net į pravirkusią savo moterį.
Nors mokslininkai ir sako, jog moters ašaros yra sūresnės, todėl labiau graužia akis ir dažniau rieda, reikia žinoti, kad ašaros atpalaiduoja nervinę įtampą (ir ne tik moterims), malšina fizinį ir dvasinį skausmą.
Ir labai blogai, kad kuris nors sutuoktinių turi bijoti, jog bus dėl savo jautrumo atstumtas ar pašalinių žmonių akivaizdoje išjuoktas.
Švelnumo nemėgsta
Tačiau psichologai seniai pastebėjo, jog ne kiekvienam toks atsipalaidavimas lengvai pasiekiamas. Tai priklauso ir nuo žmogaus charakterio, kurį turėtų žinoti jo artimieji.
Sangvinikas švelnumą mėgsta labiausiai. Jis jaučiasi saugesnis, jei jį apkabina, laiko už rankos.
O štai melancholikai ir cholerikai to nemėgsta. Bet tai visai nereiškia, kad jie nemoka mylėti ar nenori būti mylimi.
Švelnumas – ne meilės sinonimas. Yra žmonių, kurie pagal savo charakterį jo neparodo, bet tai nereiškia, kad jie nemyli. Artimi žmonės, būdami šalia, visuomet jaučia jų vidinį varžymąsi ir dažnai apgailestauja, kad tai nuskurdina jų tarpusavio bendravimą.
„Veršelio švelnumas”
Jis labiau būdingas jaunoms merginoms ir nelabai mėgstamas vaikinų, ypač kai rodomas viešai.
Autobusų stotelėje stovi pora jaunų žmonių. Mergina visomis išgalėmis stengiasi aplinkiniams parodyti, kad jis yra jos vaikinas: apsikabinusi kažką krapšto jam nuo lūpų, bučiuoja, čiupinėja, glostinėja marškinių apykaklę.
Tačiau, pažiūrėjus į jaunuolio veidą, nesunku pastebėti, jog tokia meilumo ir artimumo išraiška jam nepatinka. Bet jis kenčia, nes, matyt, turi savo motyvų.
Bet neabejotinai ateis laikas, kai jaunuolis (gal jau ir sutuoktinis), atvirai atsisakys tokio viešo „laižymosi”.
Dirbtinis meilumas, švelnumas visai nėra meilės sinonimai. Kur ir kaip reikšti švelnius jausmus, irgi reikia turėti nuovoką. Tik tada jie žmogui teiks malonumą, dvasinį komfortą.