Nacionalisto Romano Giertycho paskyrimas švietimo ministru kelia ir Lenkijos lietuvių nerimą
Radikalios nacionalistinės Lenkijos šeimų lygos vadovo Romano Giertycho paskyrimas vadovauti Lenkijos švietimo ministerijai suglumino ne tik dalį lenkų visuomenės, bei ir užsienio apžvalgininkus. Lenkijos lietuviai nuogastauja, kad dabar gali kilti dar daugiau problemų lietuviškam švietimui. Tačiau mokytojai nenori savo pavarde komentuoti šio paskyrimo, kad neužsitrauktų naujos valdžios nelamonės, juolab kad lietuviškos mokyklos ir taip vos galą su galu suduria.
Šykšti Lenkijos valdžia
Pernai rudenį dalyvaujant prezidentams Valdui Adamkui ir Aleksanderui Kwasniewskiui iškilmingai atidaryta Seinų „Žiburio” mokykla iki šiol negavo lėšų, kurios jai priklauso pagal mokinio krepšelį. Pernai nė zloto negavusiai mokyklai šiemet Seinų valdininkai atseikėjo vos 50 proc. to, kas jai teisėtai priklauso. Nei cento iš Seinų miesto savivaldybės negauna ir lietuviškas vaikų darželis, nors jį lanko miestelio mokesčių mokėtojų vaikai.
Pusantrų metų „Žiburio” mokyklos steigėjai susirašinėja su Balstogės vaivadijos valdininkais, kad būtų panaikintas mokestis už žemės sklypą, kuriame pastatyta mokykla. Mat tai žemės ūkio paskirties žemė, ir jos statusą gali pakeisti tik vaivadijos savivaldybė. Bet Balstogė neskuba to padaryti: tai pameta atsiųstus dokumentus, tai reikalauja vis naujų. Jei ir toliau taip „tvarkys” reikalus, labai panašu, kad „Žiburio” mokyklai teks per 10 metų mokėti po keliolika tūkstančių zlotų.
O didžiausias paradoksas tas, kad Seinų savivaldybė „nesurado” nei vieno ne žemės ūkio paskirties sklypo, kuriame būtų galima statyti lietuvišką mokyklą. Jos steigėjai buvo priversti pirkti žemę iš lietuvio ūkininko. Mokyklos statybai Lenkijos valdžia taip pat neskyrė nė zloto. Liudytojų teigimu, Kwasniewskis apie tai iš vietos lietuvių esą sužonojęs tik per atidarymo iškilmes.
Radikalų dvasinis globėjas
Giertycho pavardė Lenkijoje siejama ne tik su nacionalistine Lenkijos šeimų lyga, bet ir su radikalia šovinistine antisemitine jaunimo organizacija „Visos Lenkijos jaunimas” („Mlodziez Wszechpolska”). Pavadinimas dažnai figūruoja įvairiose ataskaitose apie rasizmo ir tautinės netolerancijos apraiškas bei išpuolius prieš kitataučius Lenkijoje. Lenkų spauda ne kartą rašė apie skustagalvių jaunuolių stovyklas, kuriose propaguojamos fašistinės idėjos. Todėl patikėti Giertychui, niekada neatsiribojusiam nuo šios organizacijos, jaunimo auklėjimą daug kam nepriimtina. Kita vertus apklausos, atliktos jau Lenkijos šeimų lygai patekus į valdančiąją koaliciją, parodė, kad „Įstatymo ir teisingumo” populiarumas nesumažėjo. Matyt, Kaczynskių partijos ir Lenkijos šeimų lygos bei „Savgynos” rinkėjų pažiūros mažai tesiskiria.
Tiesa, Giertychas pažadėjo, kad į aukštus postus Švietimo ministerijoje nekvies „Visos Lenkijos jaunimo” atstovų, tačiau niekas negali garantuoti, kad, pavyzdžiui, Balstogės vaivadijoje švietimo reikalų, taigi ir tautinių mažumų, nekuruos šios organizacijos koks nors „veikėjas”.
Agresyvus tonas kaimynės atžvilgiu
Įdomu, kad net „Įstatymo ir teisingumo” politikas, vidaus reikalų ministras Ludwikas Dornas pasakė, kad nenorėtų, jog jo vaikai būtų auklėjami „Visos Lenkijos jaunimo” bei Lekijos šeimų lygos ideologija. Tad ką jau ir kalbėti apie nelenkų kilmės piliečius. Giertycho pažiūros šiuo klausimu nėra paslaptis. Kai buvo svarstomas tautinių mažumų įstatymas, Lenkijos šeimų lyga vienareikšmiai pasisakė prieš, o šios partijos politikai teigė, kad Lenkijoje gyvanantiems lietuviams, baltarusiams, ukrainiečiams ar vokiečiams jokių „privilegijų” nereikia, kitataučiams galima suteikti tik tiek teisių, kiek jų turi Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ar Vokietijoje gyvenantys lenkai.
Giertychas nėra naujokas Seime. Ankstesnis kairiųjų daugumos Seimas jam patikėjo vadovauti Užsienio lenkų komitetui. Tuomet politikas nepraleisdavo progos kritikuoti Lietuvą. 2003 metais svarstant Lenkijos užsienio politikos gaires Giertychas apkaltino Lenkijos vyriausybę nieko nedarant, kad Lietuvoje būtų gerbiamos lenkų teisės į švietimą gimtąja kalba.
„Net Sovietų Sąjungos laikais Lietuvos lenkai turėjo daugiau teisių nei dabar, nepriklausomoje Lietuvoje. Lenkijos valdžia nieko nedaro, kad iš Lietuvos būtų išreikalauta laikytis tų Lietuvos ir Lenkijos sutarties nuostatų, kurios lietuvius įpareigoja elgtis taip, kad būtų išlaikytos lenkiškos mokyklos, Lietuvoje veikiančios kelis šimtus metų. Ten gyvenantys lenkai nėra emigrantai, tai žmonės, nuo amžių gyenantys žemėje, iš kurios „pasitraukė” Lenkija. Dėl to mūsų ypatinga pareiga yra rūpintis Vilniaus krašto lenkų bendruomene”, – kalbėjo tuomet Giertychas.