XIX a. pradžios Vilniuje dėl transporto nekildavo jokių sunkumų, kadangi miestas driekėsi ne didesniu kaip 3 kilometrų spinduliu ir jį bet kuria kryptimi buvo galima pervažiuoti per pusvalandį. Skaitytojams toliau pasakojame garbingą sostinės visuomeninio transporto istoriją.
Tramvajus kaitino aistras
Miesto techninės inteligentijos atstovų galvose vis kirbėjo idėja Vilniuje paleisti tramvajų. 1924 metais inžinierius Pigutkovskis pasiūlė senuose konkės vagonuose sumontuoti dyzelinius variklius ir taip įgyvendinti ilgai brandintą svajonę.
1924 metų gegužės 25 dieną dienraštis „Vilenskoje utro” pranešė: „Vakar 11 val. dienos buvo paleistas bandomasis tramvajus linija Katedros aikštė-Pospeška. Tramvajuje, kurį vairavo inžinierius Pigutkovskis, sėdėjo visi magistrato nariai su prezidentu Bankovskiu priešakyje. Nepaisant to, kad kelio danga ir bėgiai dar ne visur buvo tinkamos būklės, vagonas nuriedėjo iki Pospeškos ir kelionė užtruko tik 18 minučių. Grįžtant sustota du kartus: pirmą kartą dėl variklio gedimo, antrą – kai vagonas nuvažiavo nuo bėgių.
Dėl šių eismo trukdžių grįžtant atgal vagonas atstumą įveikė per 22 minutes. Po to vagoną, pilną keleivių, paleido į Pospešką ir atgal. Ekspertų nuomone, suremontavus pabėgius ir bėgius judėjimas linija Katedros aikštė-Pospeška užtruktų ne ilgiau kaip 10 minučių. Reguliarusis tramvajų eismas turėtų prasidėti birželio 10 dieną”.
Birželio 3 dieną Vilniaus laikraščiai pranešė, esą prieš dieną atliktas bandomasis tramvajų važiavimas Antakalnyje. Geležinkelis pripažintas patenkinamu.
Po trijų dienų magistrato technikos skyrius vėl atliko tramvajaus bandomąjį važiavimą Antakalnio gatve. Šįkart buvo panaudotas didesnio galingumo variklis. Magistratas nusprendė tramvajų eismą Antakalnyje pradėti liepos 25 dieną.
Laikraštis „Vilenskoje utro” visuomeninio transporto būklę mieste apibūdino taip: „Vilnius – europinis miestas, jis turi kilti kultūros laiptais, o ne leistis žemyn ir juo labiau – nestovėti vietoje.
Net priešistoriniais, prieškariniais laikais, per patį baisiausią miesto ūkio nuosmukį ir visišką suirutę mūsų mieste kursavo konkė.
Iš jos juokėsi, šaipėsi, bet nieko, naudojosi: vis dėlto nuvažiuoti iš stoties į Antakalnio galą už dvi penkių grašių monetas (persėdimas Katedros aikštėje) buvo patogiau, nei eiti pėsčiomis šešias varsnas.
Bet štai atėjo ūkiškesni laikai; miesto valdyba – tobulybės viršūnė; mokesčių – nematyta gausybė… O išdava? Inžinierius Pigutkovskis kažką „išrado” ir kažką kažkam „pritaikė”.
Kai galutinai „pritaikys” naujus variklius seniems vagonams, po Antakalnį, galimas daiktas, bus galima ne tik vaikščioti, bet ir važinėti. O kol kas, jei kam reikia iš stoties patekti į Antakalnio galą, šlepsi pėstute arba patenka į pono vežėjo letenas. Šis nepripažįsta nei magistrato, nei taksos, nei miesto tarybos, jokios valdžios apskritai, o žino tik tai, kad jo arklys nori avižų ir kad tas nelaimėlis, kuris sėdi jo ekipaže, turi jam sumokėti už avižas jo arkliui trims keturioms dienoms į priekį.
Įdomu, kad 1924 metais Vilniuje vyko arklių surašymas. Pagal jį mieste buvo 1591 arklys: 260 eržilų, 1035 arkliai, 296 kumelės. Surašyta 19 mulų ir 4 asilai.
Bet štai Vilniuje pasirodo autobusai. Trys, žinoma, nedaug, bet kol kas ir tai gerai. Artimiausiomis dienomis jų padaugės iki 30…”
Tramvajų pakeitė autobusai
Ir iš tikrųjų 1924 metų spalio 2 dieną Vilniuje keleivius pradėta vežioti autobusais. Iš pradžių veikė viena linija – Stotis-Žvėrynas (iki Vitoldo gatvės), o po to, daugėjant mašinų, turėjo pradėti veiklą ir kitos linijos.
„Šiuo metu gauti trys nauji, puikiai įrengti, elektros apšviečiami autobusai, pagaminti žinomoje italų gamykloje „Fiat”, Turine. Mašinas apžiūrėjo vietos valdžia ir jas priėmė”, – rašė Vilniaus laikraščiai. Kiekvienas autobusas galėjo vežti po 16 keleivių.
Mokestis už važiavimą – 20 grašių už pirmuosius 2 kilometrus, o už kiekvieną papildomą kilometrą – dar po 10 grašių. Moksleiviams ir kariškiams – 30 proc. nuolaida. Autobusai sustodavo prie kiekvienos pagrindinės gatvės kampo, sustojimo vieta buvo žymima specialiu užrašu. Eismas prasidėdavo 7 val. ryto ir baigdavosi 23 valandą.
Draugijos „Autoruch”, eksploatavusios autobusus, veikloje dalyvavo ir vietiniai šeimininkai, ir užsieniečiai. Draugijai vadovavo P.R.Toibinas ir Šteinbergas.
Laikraščiai rašė: „Telieka pasveikinti seniai lauktą naująją įmonę; Vilniuje nesant tramvajaus ji išties labai reikalinga”.
Ne visos Vilniaus gatvės buvo deramai pritaikytos autobusų eismui. „Tiesa, dar nė vienas neapsivertė, bet po miestą važinėja tik dvi mašinos – trečioji dažnai genda…” – rašė laikraščiai.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje autobusų transportą Vilniuje organizavo draugija „Arbon”. Ji eksploatavo firmos „Saurer” autobusus.
1932 metų gruodžio 2 dieną „Kurjer Vilenski” rašė: „Arbon” Vilniuje atidarė aštuntąją autobusų liniją, ji sujungė rotušę su Vilko pėda”. 1 maršrutas ėjo nuo Stoties iki Žvėryno; 2 – nuo Stoties pro Kalvarijų turgų iki Kareivinių; 3 – nuo Cerkvės Poguliankoje per Antakalnį į Pospešką; 4 – iš Centro į Jeruzalę; 5 – nuo Pilies kalno iki Užupio; 6 – nuo Cerkvės iki Gerosios Vilties; 7 – nuo Saltoniškių iki Geležinkeliečių ligoninės.
Taip prieš 81 metus Vilniuje buvo atidarytas autobusų eismas. O prieš 60 metų, po Antrojo pasaulinio karo gaisrų, mieste autobusų eismas buvo tik atkurtas.