Prancūzų hauso didžėjaus Bobo Sinklerio kompozicija „Love Generation” – šių metų pasaulio futbolo pirmenybių Vokietijoje himnas – karaliauja populiariausių dainų sąrašuose, neapleidžia radijo eterio ir nedingsta iš didžėjų grojaraščių. Bobas sako nujaučiantis, kad šitokios sėkmės jam pakartoti nepavyks. O gal rinkos taisykles gerai perpratęs Paryžiaus vaikas tik gudrauja?..
Kam tau slapyvardis?
Mano tikrasis vardas nelabai seksualus – Kristofas. Tad pasirinkau labiau patrauklų, iš vieno prancūzų filmo, kuris vadinosi „Nuostabusis”. Tai juosta, sakykim, apie prancūzų Džeimsą Bondą, kurio vardas Bobas Sinkleris. Iš tikrųjų šis personažas man labai brangus ir aš daug dirbu su jo įvaizdžiu.
Tu siekei populiarumo?
Aš nedariau tikslingų žingsnių jo link. Būdamas 19-os, pirmąkart pamačiau žmogų prie grotuvų ir panorau tapti didžėjumi. Pradėjau kaip ir daugelis jaunų žmonių – savo kambary. Jau paskui atsirado nuosava studija ir leidybinė firma, kur dirbau savo malonumui. 1997-aisiais išleidau pirmąjį singlą Bobo Sinklerio vardu ir nė negalėjau įsivaizduoti, kad ši iš esmės klubinė kompozicija padarys tokį įspūdį tarptautinei auditorijai. Beje, po to, kai atsirado Bobas Sinkleris, pastebėjau, kad ir kiti didžėjai ėmė eiti į pirmą planą, kurti savo įvaizdį ir kruopščiai su juo dirbti. Tai tapo postūmiu.
Kaip vertini tavo paties kūrinių remiksus?
Pirmieji, kam turi patikti mano kompozicija, yra didžėjai. Jeigu jie groja ją šokių aikštelėse kiek pakeistą – puiku!
Kaip tu atsirenki vokalistus?
Dažniausiai balsų ieškau Niujorke – studijoje klausausi visų norinčiųjų. Klausydamasis iškart supranti, kas iš to bus – tikras stebuklas ar tikra katastrofa. Su „Love Generation” pavyko neišsyk. Dvi dienas klausiausi gana daug atlikėjų ir negalėjau rasti nieko tinkamo. Paskutinę atrankos dieną man paskambino Garis Peinas (garsios Jamaikos grupės „The Wailers”, su kuria kadaise muzikavo Bobas Marlis, vokalistas. – Aut. past.) ir paklausė: „Aš Niujorke dviem dienom. Girdėjau, tau reikia ko nors iš Jamaikos?” Aš atsakiau: „Ok. Pabandom.” Ir viskas susiklostė. Man viskas pavyksta atsitiktinių susitikimų dėka ir visiškai nėra planuojama iš anksto.
Kaip buvo kuriamas tavo naujausias albumas „Western Dream”?
Iki pasirodant singlui „Love Generation” turėjau nemažai pradėtų kompozicijų naujai plokštelei. Bet singlo, kuris pasirodė šiek tiek anksčiau, sėkmė buvo tiesiog pritrenkianti. Tai paskatino mane – ir aš tuo labai džiaugiuosi – pabaigti kitas albumo kompozicijas. Akcentavau skirtingų stilių maišymą ir labiau akustinį skambesį, palyginti su ankstesniais albumais. Kas galų gale išėjo – spręskite patys.
Tu jau daug pasiekei. Ką manai, ar jau peržengei aukščiausią savo galimybių tašką?
Man labai daug reiškia „Love Generation”. Šioje kompozicijoje man pavyko suderinti juodųjų muziką, kurią labai mėgstu, ir, sakykim, popmuziką. Aš ilgai tobulinau šį kūrinį. Šiuo metu esame pardavę per 1 mln. šio singlo egzempliorių visame pasaulyje ir, ko gero, bus sudėtinga padaryti ką nors geriau negu „Love Generation”. Todėl vėliau orientuosiuos ne į pasaulinės reikšmės hitus, o į klubinius.
Taigi „Love Generation” – tavo Everestas?
Galbūt po 20 metų taip ir sakysiu, – juokiasi. – Man „Love Generation” – labai svarbus darbas. Ir apskritai pastarieji dveji metai – labai svarbus laikotarpis mano kūryboje. Greičiausiai ateityje daugiau dirbsiu kaip prodiuseris, bet vis dėlto tikiuosi veikti ką nors ir kaip didžėjus.