Taip pavadinta jubiliejinė Valentino Antanavičiaus paroda Radvilų rūmuose Vilniuje. Nacionalinės premijos laureato, menininko, pedagogo 70-mečiui skirtoje retrospektyvinėje ekspozicijoje yra per 150 kūrinių – tapybos, akvarelės, grafikos paveikslų, asambliažų.
Parodai parinkti darbai iš gausaus kūrybos bagažo, joje klojasi visas dailininko kūrybos kelias su įvairiausiais bandymais ir skirtinga idėjų raiška. Tai galėjai matyti ir 2002 metais Dailininkų sąjungos Leidybos ir informacijos centro išleistame kūrybos albume „Valentinas Antanavičius”. Menininkas rašo: „Gimęs nepriklausomoje Lietuvoje, penkiasdešimt metų gyvenęs okupuotoje, tikiuosi numirti savo valstybėje. Ginklų dar visiškai nesudedu…”
Kūriniais ginkluotas tylusis modernistas
O kokie gi dailininko ginklai? Aišku, kūriniai. Ir ne tik jie, bet ir pats kūrybos procesas, dėl kurio gyvenama, išgyvenama, džiaugiamasi, nusiviliama ar sutvirtėjama. Apžvelgęs šią savo autorinę parodą Antanavičius turėtų jaustis sutvirtėjęs. Pripažįsta, kad jai labai tinka Radvilų rūmų salės, viskas darniai išsidėstę, tai yra išdėstyta paties autoriaus ir parodos kuratorės dailėtyrininkės Nijolės Nevčesauskienės. Dabar gėrimės rezultatu. Kaip teigia Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, tokia paroda – sunkiai pasiekiama autorinė sėkmė, nes dailininkas turėjo valios kai ką atmesti ir surinkti bet kurio didelio pasaulio muziejaus salių vertą ekspoziciją.
Gyvenime sėkmė nėra paprastai ir sklandžiai pasiekiama. Sunki pokario vaikystė (gimė 1936 m. Šakių r. Kušliškių k.), liga, mokslai tuometiniame Lietuvos dailės institute, bandymai grafikos, freskos, mozaikos specialybėse, vidinis pasipriešinimas ideologiniams standartams ir rutinai – tai, Antanavičiaus nuomone, ir atsispindi jo kūriniuose. Optimizmo nedaug tejautė, kartais ironiją, nenorą pataikauti vertintojams „iš aukštybių”, taip pat žiūrovams. Rupus, stambus potėpis, aštrios spalvos ir kampuotos formos ne viską galėjo išsakyti. Čia stipriai ima reikštis asambliažuose įpintos idėjos, temos. „Buvo neakivaizdinė kova su rutina, ir tai kartais teikė įkvėpimo”, – sako autorius. Savo straipsnyje Algimantas Patašius Antanavičių yra pavadinęs „vienu ryškiausių sovietinio užribio menininkų”. Tačiau jo „tylusis modernizmas” ir buvimas ne visai eksponuojamu parodose dailininku nereiškė susigūžusio, bailaus žmogaus. Jis visada buvo pilietiškų idėjų genamas bandyti, ieškoti. O chruščiovinio atšilimo metai tokias paieškas šiek tiek leido, nebebuvo tokio sunkaus kaip anksčiau partinių dogmų dangčio.
Vis nauja raiška
Proto branda, patirtis, taip pat kūrybiškai eksperimentuojančių puikių bičiulių, kolegų, tokių kaip Vincas Kisarauskas, Aloyzas Stasiulevičius, Jonas Švažas, apsuptis skatino imtis vis naujos raiškos. Žavėjosi impresionistais, sukosi nuo realizmo. Tad ir parodų būta nemažai, ir šviesiai visuomenei dailininkas buvo gerai žinomas. Jo asambliažai ir dabar atrodo netikėti, tokie inteligentiški, lengvai perskaitomi. Įvairių mechanizmų, kaimiškos buities rakandų detalės, medžių žievės atplaišos, senų audinių skiautės, kalvystės ir kitų amatų įrankiai, net sintetinių gaminių fragmentai įpinti, sudėlioti, padažyti, suklijuoti į tokias kompozicijas, kurios gražios ir savaime įdomios. Tačiau dažnai dar esi orientuojamas autoriaus sumanyto pavadinimo. Tai „Gulagas” – už spygliuotos vielos vainiko matomo veido įspūdis. Toks ir „In memoriam Salvador Dali”. Asambliažas „Pirmajai meilei atminti”, Rembrandto ir Velazguezo nuotaika sukurti asambliažai „Sūnus palaidūnas” ir „Infantė”. Norisi ilgiau pastovėti ir prie dvidešimt metų (1969-88) nerodyto, laikyto, kiek pataisyto ir vėliau jau per Atgimimą eksponuoto tapyto paveikslo „1940-ieji metai”. Čia mažas kampe sėdintis tradicinis liaudiškas Rūpintojėlis ir virš jo didžiulė ryškiai raudona grėsmė – minotauras ar kažkas panašaus. Stipru!
Ne fasado dailininkas
Siekis parodyti, kas slypi už parodomojo fasado, ir tampa „gyvenimu be parado” (lakus dailėtyrininkės Danutės Zovienės apibūdinimas). Dailininkas sako, kad šįsyk trečdalį parodos sudaro dar niekur neeksponuoti darbai. O po 130 bendrų ir 20 autorinių parodų Antanavičiaus kūriniai pasklidę po Lietuvos, JAV, Rusijos muziejus, daug jų yra įsigiję privatūs asmenys, kolekcininkai. Menininkas yra juokavęs: „Jeigu mano asambliažai pasirodys nieko verti, kas nors galės juos išardyti ir džiaugtis tais senoviniais daiktais”. Kitur jo pasakyta: „Guodžiuosi, kad poetai nekuria naujų žodžių, bet iš senų sudeda eilėraščius”. Antanavičiaus „eilėraščiai dailėje” laisvi ir smagūs akims. Kurdamas scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliams, mokydamas vaikus M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje jis ir kitaip realizavo save. Be to, kaip pats sako, vaikams bandė įdiegti laisvesnį charakterį, idealizmo dvasios, tarpusios tuomet šioje mokykloje. Šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir mato, kad tampa net „senoviškai” kuriančiu. Bet gal tai esą ir neblogai. Dabar dažnai siekiama kokiu nors ekscesu patraukti dėmesį.
„Antanavičiaus kūryba yra jo gyvenimo auka visuomenei, o ne rūmų papuošimui skirti darbai”, – rašė įžymus lietuvių dailininkas Viktoras Vizgirda 1979 metais „Aidų” žurnale. Tuo viskas tiksliai pasakyta.
pinigai tyli,pinigai kalba