Į gimtinę – geros nuotaikos
Su sunkia liga kovojanti Nacionalinės premijos laureatė 44 metų Jurga Ivanauskaitė, kuriai Švedijoje buvo atliktos kelios sudėtingos operacijos, jaučiasi geriau.
Iš ligoninės išleista viena populiariausių šalies rašytojų tiki, kad jai pavyks įveikti vėžį.
Menininkę itin pradžiugino žinia, kad Valstybinė ligonių kasa artimiausiu metu ketina pervesti likusius pinigus Švedijos ligoninei už operacijas ir gydymą.
Vakar vėlai vakare J.Ivanauskaitė turėjo iš Stokholmo parskristi į Vilnių.
Lietuvoje menininkės dar laukia ilgas gydymas – šešis mėnesius jai bus atliekama chemoterapija.
Ilgai nenustatė diagnozės
Nugaros ir kojos skausmus J.Ivanauskaitė pajuto prieš ketverius metus. Bet medikai ilgai negalėjo nustatyti tikrosios diagnozės.
Pernai J.Ivanauskaitei iš kojos buvo pašalintas piktybinis auglys.
Didžiausias troškimas – gyventi
Vėliau menininkė buvo gydoma Švedijoje. Čia jai atliktos kelios operacijos. Sudėtingiausia – plaučių.
Dėl sunkios ligos rašytoja negalėjo sugrįžti vasarį į Vilnių ir susitikti su skaitytojais knygų mugėje. Čia buvo paskelbtas jos laiškas.
„Aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Millos Jovovich Žaną d’Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.
Sunki liga prilygsta vienuolyno celei. Vienatvė ir tyla. Svarbiausia, kad tyla stojo manyje pačioje. Viskas nuščiuvo, nebėra jokio triukšmo.
Aš nebekuriu jokių ateities planų, nė menkiausių puikybės kurstomų scenarijų, nebeužsibrėžiu jokių kūrybinių siekių, išskyrus patį gyvenimą, kurio trokštu bet kokia kaina išplėšti kuo daugiau.
Aš nebebijau mirties, man nebereikia slapčia svarstyti, kokia ji bus ir kada ateis. Apie mirtį išvis negalvoju, man jos nebėra, kaip kad iššokusiam su parašiutu dingsta aukščio baimė. Bet aš blaiviai suvokiu, kokias perspektyvas turi žmonės su mano diagnoze.
Draugai tiki, jog įvyks Stebuklas. Bet Stebuklas jau įvyko. Tai – Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis ir gilesnis mano tikėjimas”, – laiške rašė J.Ivanauskaitė.