Pakrūmėje išdžiūvo paskutiniai žiemos marškiniai. Garuojančiame klane spindi rausvai melsvi debesys, panašūs į eurų kupiūras. Tačiau pavasaris sunkiai lipa į sostą… Pasaulio giesmininkai atkunta tik apie vidurdienį, kai „skūpoka” šių metų saulė sušildo plunksnas ir atriša snapus. Popiečio garsų gausoje nelabai atskiri, kas ir kaip gieda.
Sparnuočius įtari gripuojant, manai pakitus jų balsą, o kaimyno tvarto nelaisvėje esančias vištas jau pasmerkei myriop.
Prisimeni, kaip kaimynės Anelės atneštas kiaušinis, paleistas ant apskrudusio lašinio, švytėdavo lyg pilnatis, įkritusi į keptuvę. Dabar gyveni it susipykęs su baltymu ir tryniu, apie vištas su gerbiama kaimyne net nekalbi. Velykoms kiaušinėlio lėkei, sakykim, į patikimumu užanspauduotą prekybos centrą. Ąžuolo žieve ar svogūnų lukštais margintais margučiais apdalijai anūkus, su giminėmis atšventei Velykas, bet žalumos dar nematyti, o pumpurų sprogimas net nečeža. Nesitiki, jog ilgėjant dienai jau prisikėlėme.