Velykų laukimas – ne tik ramybės, tačiau ir susitaikymo, atgailos metas.
Likus savaitei iki šventės, Vyriausybės komunalinių paslaugų bendrovės direktorius Valdas Račkys viešai atsiprašė čečėnų tautos.
Valdininkas apgailestavo, kad iš jo lūpų išsprūdo nepagarbus atsiliepimas apie čečėnus, ir kartu pagyrė šią tautą.
Anksčiau aiškindamas, kodėl prie šalies vadovų rezidencijų Turniškėse esančių kotedžų nutarė neparduoti aukcione, V.Račkys yra pareiškęs: „Todėl, kad juos būtų nusipirkę banditai ir net čečėnai arba rusų specialiosios tarnybos”.
Tai sukėlė didžiulį čečėnų kovą už laisvę remiančių visuomenės veikėjų nepasitenkinimą.
Iškart po to pasirodė valdininko atsiprašymas.
„Jei padarau ką nors neapgalvota, visada atsiprašau. Klysti yra žmogiška”, – sakė „Lietuvos rytui” šią savaitę V.Račkys. Jis savo ruožtu atsiprašė ir žurnalistės, kad negalįs ilgai kalbėti, nes jo bendrovėje vyksta auditas.
Įsimintina ceremonija Knesete
V.Račkio atgaila paskatino „Lietuvos rytą” prisiminti kitus viešus atsiprašymus, kurių naujojoje Lietuvos istorijoje būta ne vieno.
Bene garsiausias jų – tuomečio prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymas Izraelio Knesete 1995-ųjų kovo 1-ąją.
Tą dieną lenkdamas galvą daugiau kaip dviejų šimtų tūkstančių nužudytų Lietuvos žydų atminimui, A.Brazauskas prašė atleidimo už „tuos lietuvius, kurie negailestingai žudė žydus, juos šaudė, trėmė ir plėšė”.
Kalbėdamas Izraelio parlamente politikas pabrėžė, „kad karo ir pokario metais žiaurūs išbandymai užgriuvo ir lietuvius, tačiau vienintelė žydų tauta tapo auka, ir tai niekada nebus užmiršta”.
Šią savaitę A.Brazauskas prisiminė, kad tuomet, grįžęs iš Izraelio, dėl šių žodžių Lietuvoje buvo ir smerkiamas.
Tačiau premjeras ir šiandien įsitikinęs, kad tokio atsiprašymo tikrai reikėjo. Tuo metu Knesete buvo labai įtempta atmosfera, ir A.Brazausko kalba ją labai sušildė. Izraelio parlamento nariai stovėdami plojo.
Izraelis išvydo ir ašaras
Tą ceremoniją iš arti stebėjęs Seimo narys Emanuelis Zingeris prisiminė, kad tardamas atsiprašymo žodžius A.Brazauskas labai jaudinosi, kaip ir kiti susirinkusieji Knesete.
„Šie žodžiai modernioje Izraelio visuomenėje tada sukėlė ne mažesnę šilumos bangą kaip šiandien Šarūno Jacikevičiaus ir žydaitės Linor Abargil sužadėtuvės”, – teigė jis.
E.Zingeris prisiminė ir dar vieną A.Brazausko žingsnį.
Pakeliui į „Yad Vashem” muziejų prezidentą pasitiko apie 70 plakatus laikančių žydų.
Lietuvių, anglų bei jidiš kalbomis surašytuose tekstuose, be kita ko, buvo reikalaujama, kad būtų viešai atsiprašyta.
Tuomet A.Brazauskas staiga išsiveržė iš jį supančių apsaugininkų, įbėgo į demonstrantų minią, apsikabino vieną senuką ir jį pabučiavo. Pravirko abu – ir prezidentas, ir buvęs koncentracijos stovyklos kalinys.
Šį epizodą užfiksavusi nuotrauka kitą dieną buvo išspausdinta visų Izraelio pagrindinių dienraščių pirmuosiuose puslapiuose.
Kalbėjo komunistų vardu
Daugiau kaip prieš dešimtmetį tuometis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas yra viešai atsiprašęs už savo ir visų Lietuvos komunistų praeitį.
1995-ųjų kovą, iškilmingai minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo penkmetį, Č.Juršėnas tarė: „Šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti.
Noriu atsiprašyti už tuos buvusius komunistus ir tuos nepartinius, kurie kolaboravo su pavergėjais, persekiojo, trėmė, kalino visai nekaltus žmones. (…) Tik atsiprašę mes užbaigsime atgailą ir galėsime siekti tikros santarvės”.
Ketinimus stengėsi slėpti
Politikas „Lietuvos rytui” prisipažino, kad viešam atsiprašymui rengėsi iš anksto: „Man atrodė, kad mano – Seimo pirmininko ir buvusio komunisto – žodis per jubiliejines iškilmes buvo būtent ta vieta, kur reikėjo tai pasakyti”.
Seimo vicepirmininkas prisiminė, jog rengiant jo kalbą šis tekstas apie atsiprašymą buvo įdėtas tik paskutinę akimirką, kad jį pamatytų kuo mažiau žmonių: „Bijojau, kad būtų atsiradę ir reikalavusių, jog to nesakyčiau”.
Dar tik svarstydamas apie šį žingsnį jis bandė tartis su kolegomis ir išgirdo: „Kodėl tu, ne pats bjauriausias komunistas, turi atsiprašinėti?!”
Veltui jiems Č.Juršėnas aiškino jaučiąs tos praeities kuprą. Politikas buvo dirbęs Lietuvos komunistų partijos centro komitete, anot jo, buvęs neblogas, o gal net geras propagandininkas. Būtent tai ir slėgė, nes jis jautėsi daugiau ar mažiau tarnavęs okupantų sistemai.
Sulaukė kolegų priekaištų
Po to viešo atsiprašymo kai kurie už jį kairesni politikai priekaištavo.
„Bet aš nesigailiu. Aš tai laikau savo sąskaitų suvedimu ir turėjau tai padaryti”, – sakė Č.Juršėnas. Po to jam labai palengvėjo.
Atsakomybė dėl blogų vadovų
Europarlamentaro Vytauto Landsbergio teigimu, kur kas svarbesnis yra apgailestavimas dėl savo paties veiksmų, nes esi labiau atsakingas ir kartais atsiprašyti gali būti psichologiškai sunkiau.
Ir šiandien konservatorius gerai prisimena, kaip, 2000-aisiais būdamas Seimo pirmininkas, per televiziją kreipėsi į Lietuvos žmones ir jų atsiprašė „dėl kai kurių asmenų, kuriuos buvo pakvietęs arba rekomendavęs į vadovaujančias pareigas ir kurie vėliau pasirodė ne visai gerai”. Atsiprašydamas jis dėl to prisiėmė atsakomybę.
„Aš tikrai galėjau apgailestauti dėl savo paramos ir Gediminui Vagnoriui, ir Rolandui Paksui”, – sakė „Lietuvos rytui” parlamentaras.
V.Landsbergis prisiminė, jog jam šiuos žodžius ištarti nebuvo labai nemalonu, net atvirai pasakius pasidarė geriau.
Prisiminė ir „šunaują”
Kartu V.Landsbergis atsiprašė ir dėl to, kad vieno dienraščio žurnalistus pavadino šunauja, kuri pjauna ir pjudo.
„Kad ir kaip buvo, tokio žodžio nereikėjo pavartoti, ir aš tikrai labai nuoširdžiai vėliau dėl to pareiškiau apgailestavimą”, – prisiminė politikas ir pridūrė, kad jokios aplinkybės jo nevertė ištarti šių atsiprašymo žodžių.
Nesijautė nusikaltęs
V.Landsbergis pabrėžė, kad savo žodžių dosniajam R.Pakso rėmėjui Jurijui Borisovui jis nelinkęs laikyti atsiprašymu.
2004-ųjų pabaigoje europarlamentaras tiktai pareiškęs apgailestavimą, kad J.Borisovas taip įsižeidė dėl jo pasakyto žodžio „aferistas”.
„Aš manau, jog būčiau galėjęs įrodinėti, kad nesu nusikaltęs, bet man lyg ir nesmagu buvo, kad jis buvo įsižeidęs, tad galėjau ramiai pasakyti apgailestaujantis”, – prisiminė V.Landsbergis.
Kasdieniame gyvenime politikas teigė atsiprašąs visada, kai būna kaltas: „Pastumi žmogų ir sakai: „atsiprašau”, nes nenorėjai jo pastumti”.
Tą pačią dieną vėl įgėlė
Šiais metais vieši atsiprašymai pažiro vienas po kito.
Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas vasarį atsiprašė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus.
„Asmeniškai atsiprašau V.Adamkaus už išsakytą nuomonę jo amžiaus atžvilgiu. Tai pasakiau juokaudamas, nenorėdamas įžeisti jo ir tikrai nesitikėdamas tokios reakcijos į paprastą humorą”, – paskelbė V.Uspaskichas.
Bet tą pačią dieną į Šiaulius nuvykęs Darbo partijos vadovas vėl pasišaipė iš šalies vadovo. „Nu, jam tik 25-eri – be penkiasdešimties”, – atsakė jis į jo palydos iš anksto parengtą klausimą, ar ne per senas šalies vadovas.
Po pripažintos klaidos susirgo
Kovo pabaigoje policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius pripažino, kad rašant policijos istoriją, kurioje pateikti Atgimimo istorinių įvykių vertinimai šokiravo visuomenę, buvo „padaryta klaida”. Šiuos žodžius jis ištarė Seime.
Po šio atsiprašymo V.Grigaravičius vienoje Druskininkų sanatorijoje stengėsi pailsėti ir jau po savaitės pasijuto blogai. Gydytojai įtarė mikroinsultą, komisaras jau 10 dienų gydomas ligoninėje.
„Lietuvos rytą” konsultavusių psichologų nuomone, V.Grigaravičiui atsiprašyti greičiausiai buvo labai nemalonu, nes jam teko atsakyti už pavaldinius. Tos knygos jis gal net nebuvo skaitęs.
Konfliktas per vizitą
Prieš ketverius metus V.Grigaravičius yra oficialiai atsiprašęs rašytojos Jurgos Ivanauskaitės bei Tibeto laisvės rėmėjų dėl neleistinų pareigūnų veiksmų per Kinijos prezidento Jiang Zemino vizitą Lietuvoje. Tai jis padarė kartu su tuomečiu vidaus reikalų ministru Juozu Bernatoniu.
Pareigūnai tada sulaikė dešimt taikių demonstrantų, kurie rėmė Tibeto laisvės kovotojus.
Policija elgėsi šiurkščiai. Dėl to piktinosi ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir politikai, valdžios atstovai.
Į čigonus kreipėsi per radiją
Seimo narys Rimantas Dagys, panašiai kaip minėtas V.Račkys, yra viešai atsiprašęs čigonų.
1999-ųjų pavasarį R.Dagys televizijos laidoje pareiškė, kad „politikos šurmulio sukėlimas primena turgų, kai du čigonai mušasi, visi žiūri, o trečias kišenes krausto”.
Pilietinių iniciatyvų centras tuomet pasiūlė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai įvertinti tokias parlamentaro kalbas. Politikas čigonų atsiprašė per radiją.
Šią savaitę R.Dagys aiškino „Lietuvos rytui”, kad jei kas nors užsigauna, jeigu matai, kad žmogus ne taip ką nors suprato, atsiprašyti nėra sunku. Sunkiau, jei esi aklai įsitikinęs savo teisumu.
Išgyvena gėdą, nugali išdidumą
Ne visų žmonių savijauta viešo atsiprašymo metu būna vienoda.
Psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio teigimu, viešai atsiprašantis žmogus pirmiausia išgyvena gėdą dėl to, kad padarė klaidą, ir jaučiasi tapęs nevertingas, prastas bei menkas. Tokiais atvejais reikia nugalėti ir savo išdidumą.
Tačiau neabejojantys dėl savo vertės ir savimi pasitikintys žmonės viešai atsiprašydami dažniausiai nejaučia jokių nepatogumų, nes jie tai apsisprendė padaryti patys.
Tie, kurių vertės supratimas priklauso nuo kitų žmonių nuomonės, svarsto, ką toks žingsnis lems jų įvaizdžiui, kaip kiti sureaguos, ir dėl to jiems gerokai sunkiau.
Niekada neatsiprašinėja žmonės, kurie bijo prarasti savo vertę.
Jie nuogąstauja, kad jei atsiprašys, – jiems atsitiks kas nors labai bloga.
Yra žmonių, kurie atsiprašinėja labai dažnai ir tuo piktnaudžiauja. Tai – linkę manipuliuoti kitais asmenys, kurie savo atsiprašymais bando parodyti, kad iš esmės jie niekur nekalti.
E.Laurinaičio nuomone, politikoje tokių beveik nėra.
Kur kaukė, o kur – veidas?
Psichoterapeuto nuomone, politikams atsiprašyti yra kur kas lengviau, nes dažniausiai jie atsiprašo ne kaip asmenybės, o kaip tam tikro vaidmens visuomenėje atlikėjai.
Vaidmuo – tai kaukė, o asmenybė – tai veidas. Jei atsiprašo kaukė, veidui neskauda.
„Manyčiau, kad politikai atsiprašinėja kaukėmis”, – sakė E.Laurinaitis.
Jei žmogus atsiprašo asmeniškai, už savo paties padarytus dalykus, – daugeliui po to palengvėja.
Jei atsiprašymas – politinis žingsnis, veiksmas būna formalus, nes žmonės pakankamai atsiskyrę nuo savo kaukių.