Lietuvos didmiesčių vadovai spekuliuoja transporto spūsčių problema
Vašingtone įsikūręs Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras šių metų gegužės 16 dieną užregistravo Norvegijos bendrovės „Parkerings – Compagniet” prašymą pradėti arbitražo procesą prieš Lietuvą. Jei byla bus išspręsta verslininkų, mėginusių Vilniuje sukurti modernią transporto srautų reguliavimo ir automobilių statymo sistemą, naudai, mūsų šalies mokesčių mokėtojų kišenė gali suplonėti 128 mln. litų: beveik tokia pat suma, kokia taip ir nebuvo investuota į sostinės transporto spūsčių problemų sprendimą.
Neišmoktos pamokos
Kadangi projektuojant mūsų miestus nebuvo prognozuojamas toks automobilių parko prieaugis (pastaraisiais metais jis siekdavo 15-25 proc.; šiuo metu 1000 gyventojų tenka maždaug 360-370 automobilių), visiškai nenuostabu, jog piko valandų metu skubantieji paralyžiuoja gatves, o vakarais – miegamųjų rajonų kiemus. Aikštelės prie mūsiškių daugiabučių buvo projektuojamos skaičiuojant, kad dešimtyje butų gyvens daugių daugiausia 4-5 mašinų savininkai. Dabar nemažai šeimų turi po 2 automobilius, o vietų jiems statyti trūksta netgi prie studentų bendrabučių.
Bendrovės „Parkerings – Compagniet”, mėginusios organizuoti automobilių stovėjimą sostinėje ir valdžiusios „Baltijos parkingas” bei „Egapris” konsorciumą „Vilniaus parkavimo kompanija”, valdybos nario Jono Tamulio pirmiausia paprašėme pasakoti apie tai, kaip su automobilių „trombais” miestų gatvėse kovojama užsienio didmiesčiuose.
„Daugelyje išsivysčiusių šalių automobilių kiekis miestų gyvenimą pradėjo rimtai trikdyti maždaug 1970-aisiais. Nuo to laiko buvo ieškoma įvairiausių sprendimų, mokomasi, eksperimentuojama ir atrandama. Galima sakyti, kad visos įmanomos klaidos jau buvo padarytos ir mums reikėjo viso labo jų išvengti. Deja, kol kas esame beveik toje pat situacijoje kaip ir prieš penkerius metus, kai Vilniuje buvo užsimota šioje srityje įvesti naują tvarką”, – tvirtino J.Tamulis.
Prognozės neguodžia
Jo teigimu, Lietuvoje automobilių kiekis iš esmės jau pasivijo vakarietiškus vidurkius, tačiau, nepaisant to, padėtis miestų centrinėse dalyse kurį laiką dar gali blogėti.
„Pirmiausia tai lems pragyvenimo lygio augimas. Daugiau uždirbantieji stengsis apsigyventi toliau nuo miesto centro, tačiau visus reikalus jie greičiausiai mėgins spręsti vairuodami nuosavą automobilį. T.y. piko valandomis kamščiai tik didės. Norint su šiuo reiškiniu kovoti pirmiausia reikia itin tiksliai išsiaiškinti transporto srautus ir parkavimo poreikius, identifikuoti miestų centruose „gyvenančias” mašinas ir čia tik ilgesniam ar trumpesniam laikui užsukančias”, – pasakojo J.Tamulis.
Kai šie dalykai būna aiškūs, tenka apsispręsti, kiek, kur ir kokių stovėjimo aikštelių reikia. Paprasčiausias būdas – įrengti stovėjimo aikšteles kelkraščiuose, tačiau taip mažinamas ir šiaip kuklus gatvių pralaidumas. Antras dažniausiai į galvą šaunantis variantas – daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės. Tačiau paprastai joms labai sunku rasti laisvų sklypų centrinėje miesto dalyje.
Trečias būdas – požeminės aikštelės. Būtent taip dažniausiai elgiamasi Vakarų šalyse, nepaisant to, jog jas įrengti atsieina maždaug 50 proc. brangiau.
J.Tamulis atkreipė dėmesį ir į tai, kad, pasiūlius nelogišką ar žmonėms nepatogų sprendimą, jis paprastai būna ignoruojamas arba neduoda laukiamo efekto. Tarkim, jei nuo stovėjimo aikštelės iki kokio nors objekto pėsčiomis tenka keliauti ilgiau nei 7 minutes, vairuotojai stengiasi trūks plyš įveikti kliūtis ir su mašina privažiuoti prie pat galutinio maršruto taško.
Padėtį Lietuvos miestų gatvėse komplikuoja ir bendras kultūros lygis. Daugybė automobilininkų savo techniką tiesiog nudrebia šalikelėse, užimdami dviem mašinoms skirtas vietas, nekreipia dėmesio į kitiems sukuriamus nepatogumus.
Netesybų anatomija
Pašnekovas patikino, kad Vilniuje visa tai buvo padaryta, tačiau reikalai užstrigo, kai atėjo metas planus įgyvendinti.
J.Tamulio teigimu, norvegai buvo apkaltinti nestatantys išganingųjų aikštelių, tačiau niekas nekreipė dėmesio į vieną svarbią detalę – „Parkerings – Compagniet” sutartyje su sostinės Savivaldybe buvo numatyta, jog ši skirs sklypus statyboms, tačiau nė vienos teritorijos taip ir nepaskyrė.
„Tokia miesto valdžios elgsena ypač keista ir nekorektiška, nes Vyriausybė dar 2001-ųjų rudenį Savivaldybei perdavė sklypus, kuriuose turėjo būti įrengtos požeminės aikštelės. Į daugybę mūsų klausimų „kodėl?” niekada nebuvo aiškiai atsakyta, tačiau tikėtina, kad šių sklypų norėjo ir kiti veikėjai. Mūsų suprojektuotą požeminę aikštelę po Gedimino prospektu pastatė kita bendrovė. Beje, Kultūros vertybių apsaugos departamento vadovai kurį laiką kategoriškai priešinosi pastarosios požeminės aikštelės statybai, tačiau vėliau tyliai viskam pritarė”, – apmaudavo J.Tamulis.
Tuo tarpu Vilniaus savivaldybė mašinų stovėjimo aikštelių statybos projektą aiškina visai kitaip. Praėjusią savaitę ji išplatino pareiškimą, kad sutartis su norvegais sostinei buvo nenaudinga ir ši nevykdė savo įsipareigojimų miestui.
„Savivaldybė dvejus metus siekė kompromiso, kuris leistų patobulinti sutartį atsižvelgiant į miesto interesus, tačiau nesėkmingai. Nutraukti sutartį buvo vienintelė išeitis, nes Savivaldybė nenorėjo toliau taikstytis su ankstesnių miesto vadovų nekompetentingai parengta ir patvirtinta sutartimi”, – teigiama pareiškime.
Teismui apskųstąjį sprendimą Vilniaus vadovai motyvavo tuo, jog nustatytu laiku įstatymų nustatyta tvarka neparengtas, nesuderintas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai tvirtinti nepateiktas parkavimo planas, neužtikrinta galimybė savivaldybei betarpiškai susipažinti su informacija apie pajamas už automobilių statymą, nevykdomos sutartyje nustatytos investicijos, įskaitant daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybą mieste, nesumokėta rinkliava ir pagal sutartį tenkantys kiti mokėjimai – konsorciumas miestui įsiskolinęs daugiau nei 1,4 mln. litų.
Dar viena miestui nepriimtina sutarties nuostata – daugiaaukščiai garažai turėjo būti statomi ant ne konkurso tvarka skirtų žemės sklypų, nenustatant minimalaus automobilių statymui skirto ploto ir neribojant maksimalių komercinių ne automobilių statymui skirtų plotų, kurie taip pat nuosavybės teise priklausys konsorciumui ar jo įkurtoms įmonėms.
Rašte atkreipiamas dėmesys, kad, nutraukus sutartį su norvegais ir mokesčius už automobilių statymą pradėjus rinkti Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos”, įmokos į miesto biudžetą ženkliai padidėjo. Pradėjusios rinkti mokesčius už automobilių statymą, „Susisiekimo paslaugos” į Savivaldybės biudžetą per 10 darbo mėnesių pervedė didesnę sumą nei prieš tai paslaugą administravęs konsorciumas per dvejus metus. Konsorciumas per 2 metus Savivaldybei pervedė 809 898 Lt, o „Susisiekimo paslaugos” per 10 mėnesių – 924 846 Lt.
Vyriausybė piktinasi
Dėmesį į automobilių stovėjimo aikštelių Vilniuje rebusą praėjusią savaitę atkreipė ir premjeras Algirdas Brazauskas. Po to, kai paaiškėjo, kokį ieškinį norvegai pateikė Tarptautiniam investicinių ginčų sprendimo centrui ir kokią kompensaciją gali tekti mokėti, Ministras Pirmininkas išreiškė pasipiktinimą tokia įvykių eiga.
„Vyriausybė visiškai nedalyvavo šiame reikale, bet pagal mūsų įstatymus ji yra atsakovė. Aš manau, kad mes visi konsultuosimės ir pasižiūrėsime, ką galima padaryti, kad už savo veiksmus būtų atsakingos pačios žinybos”, – sakė A.Brazauskas.
Tokią reakciją lėmė tai, jog Norvegijos investuotojai tarptautiniam arbitražui skundžia ne Vilniaus miesto savivaldybę, o Lietuvą dėl jų verslo sąlygas pabloginusių Vyriausybės, Seimo ir teismų sprendimų. Teigiama, kad Seimas pakeitė Rinkliavų įstatymą ir Vietos savivaldos įstatymą, tuo tarpu Vyriausybė savo sprendimu pakeitė automobilių ratų blokavimo tvarką. Po šių sprendimų Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti naujiems įstatymams prieštaraujančius sutarties priedo punktus ir prašymas buvo patenkintas.
Priminsime, kad 2004 metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė vienašališkai nutraukė sutartį su automobilių stovėjimą sostinėje organizavusiu „Baltijos parkingo” bei „Egaprio” konsorciumu. „Parkerings – Compagniet” valdomam „Baltijos parkingui” priklauso 100 proc. „Vilniaus parkavimo kompanijos” akcijų. Sutartį nutraukti siekė Vilniaus meras Artūras Zuokas, tam pritarė Vilniaus miesto taryba. Sutartį 1999 metų pabaigoje patvirtino Juozo Imbraso vadovaujama miesto Taryba.
Renaldas Gabartas