Komentuodami pastarųjų dienų šalies politinius įvykius, Lietuvos politologai sutartinai tvirtina, kad atnaujinta sumažėjusi valdančioji koalicija, jeigu Darbo partija pasitenkins naujai gautais postais, turėtų sugebėti dirbti toliau. „Kauno dienos” pašnekovai taip pat pastebėjo, kad šią pergalę Darbo partija pasiekė konservatorių, vienų didžiausių savo nedraugų, rankomis.
Nepasitenkinimas brendo ilgą laiką
Algis Krupavičius, Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius, politologas:
– Šiomis dienomis susidariusią situaciją trumpai galima apibūdinti taip – valdančiosios koalicijos krizė. Matyt, kad politinės jėgos labai aiškaus plano neturėjo iki pat balsavimo dėl nepasitikėjimo Seimo Pirmininku Artūru Paulausku. Labai keistai užvakar pirmoje dienos pusėje nuskambėjo Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho pareiškimas, jog jis tikisi, kad Seimo Pirmininkas išliks poste. Tokie drąsūs pareiškimai nesiderino su balsavimo rezultatais.
Man atrodo, kad Darbo partijos ir socialdemokratų, pagrindinių koalicijos partnerių, sprendimas leisti nariams balsuoti laisvai, atrišo rankas nepatenkintiems Seimo Pirmininku parlamentarams abiejose pagrindinėse frakcijose. Nepasitenkinimas Seimo Pirmininku brendo ilgą laiką. Naujoji sąjunga turėjo neadekvačiai daug politinės įtakos valdančiojoje koalicijoje. Antra, Seimo Pirmininkas pats tikrai nepasižymėjo veiksmų nuoseklumu santykiuose su likusiais partneriais. Jo biografijoje buvo žaidimų su Darbo partija laikotarpį, buvo ir metas, kai santykiai su socialdemokratais buvo artimesni. Matyt, taip ir iš vienos, ir iš kitos pusės kaupėsi nepasitenkinimas.
Naujos koalicinės sutarties pasirašymas tarp trijų valdančiųjų partijų buvo paprasčiausia ir logiškiausia išeitis. Ši nauja koalicija, aišku, turės mažesnę daugumą Seime, bet jos veiksmus galės paremti dalis socialliberalų. Koalicijai užtenka kritinės masės, kad ji galėtų išrinkti naują Seimo Pirmininką. Tikėtina, kad dabar Darbo partijos norai daugmaž bus patenkinti, nors, kaip bus pasidalyti visi postai Vyriausybėje ir Seime, dar nėra aišku. O kalbant apie stabilumą, tai ši koalicija jau nebegalės dar kartą įbristi į tą patį vandenį. Jeigu iš jos pasitrauks dar vienas partneris, ji jau nebeturės galimybės persiformuoti ir išsaugoti Vyriausybę.
Padoriausia dalis – už borto
Jūratė Novagrockienė: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, politologė:
– Nesakyčiau, kad opozicija buvo kalčiausia dėl šios situacijos susidarymo, bet ji elgėsi labai neatsakingai. Pradedant A.Brazausko kritika dėl „Draugystės” viešbučio ir baigiant šiuo sunkiai paaiškinamu dalyku – nepasitikėjimo A.Paulausku inicijavimu. Opozicija nori parodyti, kad turi aštrius dantis, bet iš tikrųjų ji tik gadina situacija apskritai, daro meškos paslaugą Prezidentui bei valdžiai plačiąja prasme Lietuvoje ir praktiškai ranka rankon kartu žaidžia su Darbo partija, sukuria jai labai palankias aplinkybes.
Vargu ar kas tikėjosi, kad A.Paulauskas bus atstatydintas tokia balsų dauguma. Toks įspūdis, kad iš pradžių buvo padaryta, o po to galvojama. Per daug skubotai nutarta balsuoti. Jeigu gerai pagalvojus apie A.Paulausko situaciją, tai ta Seimo kanceliarija, ta Seimo virtuvė buvo suformuota gerokai anksčiau, A.Paulauskas čia nelabai ką daug ir padarė ar galėjo padaryti, prisidėti prie tų privilegijų kūrimo. Manau, kad ta kanceliarijos veikla buvo kupina rutinos turbūt dar konservatorių valdymo laikais. Tai rodo opozicijos silpnumą, kad ji yra labai nekonstruktyvi ir neatsakinga. Faktiškai mėtomasi kaltinimais, neatlikus kokio detalesnio tyrimo.
Trims koalicijos partijoms nusprendus dirbti toliau, iš esmės niekas nesikeičia, tik tiek, kad Darbo partija sustiprina savo pozicijas. Ir dabar galutinio stabilumo negalima tikėtis, bet tikėtina, kad ta koalicija gali gana ilgai išsilaikyti. Tik kadangi jie turi vos minimalią daugumą Seime, tai priimant sprendimus, kuriems reikia ne paprastos, o kvalifikuotos daugumos, vėl atsiras prielaidų nesutarimams, gali strigti efektyvus sprendimų priėmimas.
Dar galimas toks vertinimas, kad už borto buvo išmesta galbūt padoriausia koalicijos dalis – socialliberalai. Palyginti su kitais koalicijos partneriais, jie buvo bene skaidriausiai dirbanti dalis.
Antrą kartą „koalicijoje”
Andrius Navickas, internetinio leidinio „bernardinai.lt” redaktorius, politikos apžvalgininkas:
– Tai, kad trys partijos labai greitai susitarė dėl atnaujintos koalicijos, rodo, jog jų interesas būti valdžioje yra nepaprastai didelis. Matyti, kad nei „darbiečiai”, nei socialdemokratai nenori prarasti galimybės skirstyti Europos Sąjungos lėšas. Prie šios koalicijos ilgainiui gali prisijungti ir Rolando Pakso, ir Artūro Zuoko bendražygiai. Tokia koalicija turėtų išlikti bent jau iki savivaldybių rinkimų.
Užvakar Seime buvo labai keista diena. Pagrindinis turėjęs būti įvykis – teisėjo Valentino Mikelėno kalba – buvo tarsi užgožta. Teisėjai paplojo ir jo išsakyti argumentai kažkur tarsi nusmego, o po to visi ėmė svarstyti, kas kur ką vežė kanceliarijos mašina. Susidarė farso įspūdis: tarsi visi kalba viena, o galvoja kita. Balsavimas parodė, kad A.Paulauskas tikrai buvo atstatydintas ne už prastą kanceliarijos veiklą. Ir patys konservatoriai sutriko, nes, matyt, jie norėjo tik pažaisti, pagąsdinti, parodyti savo jėgas. Iš šiuo atveju jie turbūt antrą kartą atsidūrė „koalicijoje” su Darbo partija. Pirmą kartą tai buvo, kai kartu su „darbiečiais” rėmė Petro Auštrevičiaus kandidatūrą per Prezidento rinkimus. Vakarykščiai įvykiai tik parodo dabartinės konservatorių vadovybės nesugebėjimą numatyti įvykius ir veikti išmintingai. Tikrai manau, kad A.Paulausko nuvertimas nėra konservatorių laimėjimas, o priešingai – tam tikras eilinis jų apsiskaičiavimas. Deja, jau eilinis.
Beveik visos dabar Seime esančios partijos per daug įsižaidžia į visokias Seimo intrigas ir dėliones. Būtų daug geriau, kad jos iš tikrųjų dažniau galbūt išvažiuotų iš Seimo ir bandytų realiai padėti žmonėms arba bent jau pasidomėtų žmonių likimais.
Įsižeidė dėl kaltinimų apsnūdimu
Lidija Šabajevaitė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė, politologė:
– Naujoji koalicija balsų skaičiumi yra ties daugumos riba, bet aš manau, kad greitai prie jų kas nors prisijungs. Nebūtinai į koaliciją eis ištisos frakcijos ar atskiros politinės jėgos, juk ne kartą matėme pavyzdžių, kai perbėga atskiri asmenys. Gali būti, kad ir iš tos pačios A.Paulausko partijos perbėgs kas nors, kam yra svarbūs postai.
Kiek laiko sugebės išgyventi nauja koalicija, prognozuoti sunku. Viskas priklausys nuo to, kaip partijos pasidalys vietas. Kadangi Darbo partija yra gana agresyvi, siekianti daug postų, svarbu tai, ką ji gaus. Visų pirma Vyriausybėje, kur atsilaisvina dvi ministrų vietos. Naujos koalicijos stabilumui įtakos turės ir tai, kad joje liko tik trys partijos – taip lengviau suderinti interesus nei esant keturioms jėgoms.
Kalbant apie A.Paulausko atstatydinimą, galima sakyti, kad Darbo partijai pasisekė, jog susiklostė tokia situacija. Neįsivaizduoju, ar konservatoriai galėjo tikėtis kitokios baigmės. Nors jie, kaip matėme, pradėjo sudarinėti koaliciją su Liberalų sąjūdžiu, bet neįsivaizduoju, ar jie drįso galvoti, jog sugebės paimti valdžią. Galimas ir kitas variantas – konservatoriai tik norėjo parodyti savo galią, pademonstruoti, kad opozicija nemiega. Jie juk patys prasitarė išgirdę kaltinimų, kad opozicija yra nedantinga, kad snaudžia. Štai jie ir nutarė nebesnausti, bet sulaukė netikėtų rezultatų.