Romas Sakodolskis: „Ką daryti įsižeidusiam prezidentui?”

Gali būti, jog pirmadienio rytą, kai pasirodys šis rašinys, prezidentas Valdas Adamkus jau bus priėmęs sprendimą iš pareigų atleisti patarėją teisės klausimais Haroldą Šinkūną.
Prieš kelias dienas Prezidentūros atstovai teigė, kad šalies vadovui trūksta duomenų sprendimui priimti. Iš tiesų jie yra paties Šinkūno pasisakymuose, kurie paskelbti spaudoje, radijo bei televizijos laidose.

Pirmiausia keli neginčijami faktai: pernai birželį Teismų taryba, kuriai pirmininkauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Vytautas Greičius, svarstė Biržų rajono apylinkės teismo pirmininko Valento Margevičiaus tinkamumą toliau eiti šias pareigas. Posėdyje, kuriame dalyvavo ir Greičius, ir Šinkūnas, aptariant kandidatūrą, pirmininkas perskaitė Valstybės saugumo departmanto neigiamą pažymą apie Margevičių. Šinkūnas girdėjo Greičių skaitant šią pažymą. (Teismų tarybos posėdžio stenogramą rasite internetiniame
laikraštyje bernardinai.lt.)

Tačiau balandžio 5 dieną Prezidentūroje, bendraudamas su žurnalistais, Šinkūnas pareiškė: „Aš, kaip Teismų tarybos narys, atsakingai galiu pasakyti, jog jokių pažymų nei prieš posėdį, nei posėdžio metu Teismų tarybos nariams pateikta nebuvo.”

Arba stenograma prasilenkia su tikrove, arba Šinkūnas. Jeigu pastarasis, jis privalo būti atleistas iš pareigų.

——————————————————————————–

Kitą dieną, balandžio 6-ąją, Prezidentūroje, bendraudamas su žurnalistais, Šinkūnas pareiškė: „Respublikos prezidentui buvo pateikta labai akivaizdi informacija apie tai, kad iš tikrųjų Teismų taryboje kilo diskusijos dėl šio asmens tinkamumo toliau eiti savo, kaip teisėjo, pareigas”.

Tą pačią dieną prezidentas Adamkus, bendraudamas su žurnalistais, taip pat prisiminė savo pokalbį su Šinkūnu: „Mes diskusijų su juo apie tai neturėjom. Vadinasi, čia jokios abejonės nėra. Jis pasakė, kad yra iškilusių abejonių dėl jo (Markevičiaus – aut.), tačiau nieko raštiško, nieko kaip sakant, nėra pagrįsta, kad jis galėtų daugiau man apie tą sakyti. Tuo kalba ir pasibaigė.”

Šiandien žinome, kad pažyma buvo ir kad Greičius ją perskaitė per posėdį Šinkūno akivaizdoje. Taigi netiesa, kad „nieko raštiško”.

Šiandien ginčijamasi, ar Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavedimu pažyma buvo išsiuntinėta elektroniniu paštu visiems Teismų tarybos nariams, įskaitant ir Šinkūną. Pastarasis ir keli kiti posėdžio dalyviai sakosi pažymos negavę. Vienas narys – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas – pranešė pažymą gavęs. Keli kiti Tarybos nariai sakosi neprisimeną.

(Beje, kodėl valstybė siuntinėja konfidencialią informaciją internetu, kur apsauga yra, švelniai tariant, minimali? Daugelyje valstybių tokio pobūdžio informacija, ypač apie konkretų asmenį, išduodama tik pasirašius, taip pasižadant ją saugoti. Tačiau toks neapdairumas – atskira tema.)

Jeigu Šinkūnas girdėjo apie VSD pažymą Teismų tarybos posėdyje, bet jos negavo, kodėl jis nesikreipė į VSD? Kodėl nesulaikė prezidento nuo Margevičiaus skyrimo, kol nebus susipažinta su pažyma? Juk pats Šinkūnas balandžio 6 dieną, atsakydamas į klausimą, pastebėjo: „Iš tikrųjų be dokumentų tokiais atvejais negalima priimti sprendimų, nepaisant to, jeigu informaciją žodžiu pateikia net ir Teismų tarybos pirmininkas.”

Taip pat neaišku, kokiomis aplinkybėmis ir kokiu pagrindu Margevičiaus kandidatūra buvo prezidento vardu pateikta Teismų tarybai svarstyti. Apie šio asmens praeitį ir jos nuslėpimą buvo žinoma. Pats atsistatydinęs teisėjas sakosi stebėjęsis savo skyrimu.

Adamkui turėtų rūpėti, kas ir kodėl jam pasiūlė Margevičiaus kadenciją pratęsti. Jam taip pat turėtų rūpėti, kodėl jo pavaldinys neatliko savo tiesioginio darbo, jam nepatarė, nesurado pažymos, apie kurią jis, kaip prezidento įgaliotas asmuo, žinojo. Kažin, ar ilgai teks rinkti duomenis atsakyti į šiuos klausimus?

Tačiau prezidento dėmesys yra nukreiptas kitur. Šalies vadovas klausia, kodėl Aukščiausiojo Teismo pirmininkas jo nesupažindino su VSD pažyma apie Margevičių, dėl to viešai piktinasi ir reikalauja pasiaiškinti.

Betgi nesuprantama, kodėl Greičius – Lietuvos teisminės valdžios vadovas – šią ar kokią kitą pažymą turėjo teikti prezidentui. Tai Adamkaus patarėjų darbas. Greičiaus, kaip Teismų tarybos pirmininko, pareiga buvo supažindinti tarybos narius su problemiška prezidento pateikta kandidatūra, ką jis ir atliko, perskaitydamas pažymą. Tą pačią pažymą, kurią Šinkūnas privalėjo parūpinti savo viršininkui, Adamkui, prieš teikiant Margevičiaus kandidatūrą.

Beje, Greičius buvo vienintelis balsavęs prieš Margevičiaus kandidatūrą. Jeigu jo pavyzdžiu būtų sekę kiti Teismų tarybos nariai, šiandien šio klausimo nesvarstytume.

Prezidentas Adamkus turėjo pasidžiaugti, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkas per Margevičiaus kandidatūros aptarimą iš visų Teismų tarybos narių pasielgė tinkamiausiai. Prezidentas turėjo apgailestauti, kad jo patarėjas neatliko savo darbo ir neparūpino minėtos pažymos, nes gal nebūtų teikęs Margevičiaus kandidatūros.

Tačiau šalies vadovas pasuko kita, nesuprantama, linkme. Balandžio 6 dieną, po susitikimo su Greičiumi, kalbėdamas su žurnalistais, Adamkus pareiškė: „Tokios, sakyčiau, nepagarbos ir arogantiškos laikysenos mano pasikalbėjimo metu su Teismo pirmininku aš dar nesu nei girdėjęs, nei pergyvenęs. Aš skaitau, jeigu galima taip kalbėti su valstybės vadovu, nu čia yra turbūt žmogaus kultūros reikalas irgi.”

Prezidentas nepaaiškino, ką asmeniškai įžeidžiančio pasakė Greičius, tačiau negailėjo jam aštrių žodžių, sakydamas, jog nepasitiki juo nei kaip teisėju, nei kaip žmogumi.

O Greičius apie Adamkų kalbėjo ypač santūriai. Anot jo, „prezidentas patarėjų yra suklaidintas.
Patarėjai prezidentui pateikė melagingą informaciją ir prezidentui suformavo netinkamą nuomonę. Aš prezidentą pažįstu, dažnai esu bendravęs, aš jį labai gerbiu ir manau, kad prezidentas susipažins su medžiaga ir pakeis savo nuomonę.”

Prezidentas privalo paaiškinti, už ką jis taip įsižeidė, kad rado reikalą prabilti viešai, kaip šalies vadovas. Jeigu iš tiesų tai buvo išskirtinis įžeidimas, Lietuvos žmonės turi teisę žinoti, kad patys galėtų vertinti Aukščiausiojo Teismo pirmininko elgesį. O jeigu prezidentas pasikarščiavo, jis turėtų ir apie tai prabilti.

Tai prezidentas Valdas Adamkus turėtų atlikti nedelsdamas. Nevalia be valstybei ypač svarbios ir išskirtinai rimtos priežasties šalies vadovui viešai prabilti apie kitos valdžios aukščiausiąjį pareigūną, pavadinant jį menkos kultūros, pagarbos nevertu žmogumi. Tokiais neatsargiais žodžiais prasideda politinės, o šiuo atveju galbūt ir konstitucinė, krizės. Tokie žodžiai nestiprina jau ir taip netvirtos Lietuvos valstybės.

O Adamkaus asmeniškos nuoskaudos labiausiai tinka memuarams.